Bandymas ištrinti iš Karaliaučiaus istorijos ir atminties viską, kas buvo prūsiška ar vokiška, sugrįžo bumerangu

Tik šiek tiek daugiau kaip dešimtmetį Kaliningradas yra atviras užsieniečiams. Iki tol tai buvo uždaras, prigrūstas kariuomenės, daugybę karinių ir kitokių paslapčių turintis miestas. Tačiau ir dabar labiausiai į vakarus nutolęs šis likimo valia Rusijai atitekęs Rytų Prūsijos kraštas gyvena šiek tiek kitaip negu jo kaimynai ir pagaliau pati “žemyninė” Rusija.

Realijos, su kuriomis nenorima susitaikyti

Labiausiai šiuo metu kaliningradiečiai, atrodo, pyksta ant lietuvių, kurie jau viena koja yra Europos Sąjungoje ir nuo liepos 1-osios ėmė griežčiau kontroliuoti visus tranzitu į sritį ir iš jos vykstančius Rusijos piliečius. Tą galima pajusti jau pasienyje, laukiant, kol bus sutvarkyti visi formalumai įvažiuoti į Kaliningrado sritį.

Rusijos pasieniečiai ir muitininkai lietuvių dokumentus dabar tikrina itin priekabiai, kartais sunkiai nuslėpdami savotišką pavydą, kad buvusi sovietinė respublika, per kurią ne taip seniai be jokių vizų ir tranzito dokumentų buvo galima važinėti skersai ir išilgai, dabar tapo savarankiška, nepriklausoma, Europoje pripažinta valstybe, kurios įstatymų reikia paisyti net didžiajai Rusijai.

Įteisintas reketas

Tuoj už Virbalio keliaujančiuosius į Kaliningrado sritį pasitinkantys Rusijos pasieniečiai darbo dabar turi kur kas mažiau. Pigų benziną, degtinę, cukrų dėl griežtesnio sienos kirtimo režimo gabenti į Lietuvą jau neapsimoka. Išnyko didžiuliai pirmyn-atgal važinėjančiųjų “tiekėjų” srautai, sumažėjo kyšininkavimo galimybės. Net skandalingai pagarsėję lietuvių verslininkų pavyzdžiu įsteigti vadinamieji terminalai, į kuriuos reikia ar nereikia turėdavai užsukti ir susimokėti įteisintą reketo mokestį, dabar iš esmės tušti.

Kažkoks ištįsusiu treningu vilkintis vaikinukas desperatiškai blaškosi po Rusijos pasienio ir muitinės teritoriją ir ragina vairuotojus susimokėti už terminalą, į kurį jie net nebuvo užsukę. Vieni, vengdami konfliktų, grįžta ir keiksnodami susimoka tą duoklę, kiti ginasi nuo agituojančiojo kažkam papildyti kišenę lyg nuo įkyrios musės ir eina tiesiai prie pareigūnų langelių. Po muitinės teritoriją šmirinėja lyg ir neturintis ką veikti vienas kitas uniformuotas pareigūnas ir atidžiai seka, kas dedasi. Pajutęs bent mažiausią galimybę ką nors išpešti iš vykstančiojo į sritį lietuvio, tuoj pat suklūsta ir leidžia suprasti, jog yra pasirengęs padėti. Žinoma, nereikia tikėtis, kad tik iš paslaugumo ir už ačiū.

Užsitęsęs laikinumas

Jau kitais metais ši siena su Kaliningrado sritimi taps kartu ir išorine Europos Sąjungos siena su Rusija. Pasitempti teks ir rusams, ir lietuviams. O kol kas čia viskas dar po senovei. Atsivėrus paskutinei, ne itin išvaizdžiai užkardai, iš karto atsiduri kitame pasaulyje, kuriame, atrodo, esi jau buvęs ir prisimeni kaip slogų sapną. Kelias Kaliningrado link vietomis gerokai praplatintas, tačiau vis dėlto dar nelabai panašus į tarptautinį. Rekonstrukcija pradėta ne nuo pasienio zonos, kuri reprezentuoja sritį vos kirtusiems sieną keleiviams, o nuo Kaliningrado.

Pati šienapjūtė, o didžiuliai, dar prieš karą vokiečių išlyginti ir numelioruoti laukai tyvuliuoja banguojančia peraugusia žole. Vietos gyventojams jos aiškiai per daug. Anksčiau čia pasišienauti atvykdavo lietuviai, dabar laikai pasikeitė - negalima ir nereikia.

Vis dar išlikusių raudonplyčių vokiškų namų stogai apirę, čerpės kažkur dingusios. Kai kurie jau visiškai nugyventi ir tuščiomis langų kiaurymėmis žvelgiantys į praeivius palikti likimo valiai. Ne tiek daug Europoje šiuo metu gali surasti vietų, su vis dar apgriautais namais, susprogdintomis, apleistomis bažnyčiomis, išdaužytais akmenimis grįstais keliais. Nuo karo pabaigos prabėgo jau daugiau kaip pusė amžiaus. Tačiau, žvelgiant į tą nykoką peizažą, sunku atsikratyti įspūdžio, jog žmonės čia gyvena tarsi laikinai, laukdami kažkokio svarbaus sprendimo.

Užkarda miesto prieigose

Atvažiuojančiuosius iš Lietuvos pusės Kaliningrado prieigose pasitinka dar viena savotiška užkarda. Masyvūs kelių eismo juostų vartai primena pasienio statinį. Čia vėl tikrinami ir vairuotojų dokumentai, ir pasai, ir vežami daiktai. Kam reikalinga ši dar viena siena jau beveik pačiame mieste, niekas dorai paaiškinti negali. Su Kauno vicemeru Kaziu Starkevičiumi važiavome į Kaliningrado dienų iškilmes. Prie užkardos mus sustabdęs jaunas milicininkas ilgai vartė mūsų dokumentus, klausinėjo, ką reiškia rusų pasieniečių padaryti įrašai, kokios tų pareigūnų pavardės, kodėl prie jo privažiavome ne lengviesiems automobiliams, o sunkvežimiams skirta eismo juosta ir kitokių nesąmonių, apie kurias užsienio keliauninkams visai neprivalu žinoti.

Uniformuotas vaikinas aiškiai ieškojo prie ko prikibti, kad kaip nors priverstų keliauninkus pasiūlyti kyšį. Tik sužinojęs, kad esame oficialiai vietos valdžios pakviesti į kaliningradiečių miesto šventę, milicininkas atlyžo. Tačiau jis nieko negalėjo ar paprasčiausiai nenorėjo pasakyti, kur yra mūsų ieškoma gatvė ir net kiekvienam Kaliningrado vaikigaliui, kaip vėliau įsitikinome, puikiausiai žinomas viešbutis “Deima”, kuriame turėjo būti apgyvendinti iš kaimyninių šalių sukviesti svečiai.

Senosios pilies kerštas

Pirmieji rusų kolonistai, apie 46 tūkstančiai žmonių, į Karaliaučiaus kraštą atvyko po karo, 1946-aisiais, iš Briansko krašto. Kaip dabar pasakoja patys kaliningradiečiai, dauguma ne savo noru, o Stalinui paliepus apgyvendinti okupuotą kraštą, iš kurio buvo skubiai iškeldinti per šturmą nežuvę vokiečiai. Dabar Kaliningrade gyvena jau trečioji ir net ketvirtoji čia gimusiųjų žmonių karta. Jie senąjį Kenigsbergą yra matę tik senuose atvirukuose ir nuotraukose. Ateiviai iš didžiosios Rusijos visiškai pakeitė miesto veidą. Jame beveik neliko nei senosios architektūros, nei dvasios. Daug metų to ir siekta: ištrinti iš miesto istorijos ir atminties viską, kas buvo vokiška, kad niekam net iliuzijų neliktų, kad tai ne rusiškas miestas. Dabar tai mano jau ne visi, o Kaliningrado meras gana optimistiškai ir europietiškai mąsto apie šio miesto ateitį.

Tačiau dabar net patys rusai suvokia, kad nueita ne tuo keliu. Susprogdinus ir nušlavus nuo žemės paviršiaus senąją Karaliaučiaus pilį, jos vietoje užsimota pastatyti rūmus dabartinei valdžiai. Tačiau iš to sumanymo nieko neišėjo. Jau keli dešimtmečiai ant kalvelės pačiame Kaliningrado centre stūkso nebaigtas statyti, kelis sykius privatizuotas gelžbetoninis monstras, su kuriuo iki šiol nežinoma, ką daryti. Nugriautoji pilis su dideliais ir klaidžiais požemiais, kuriuose pokariu ieškota iš Peterburgo išgabento gintaro kambario, dabar tarsi keršija už tai, kaip su ja buvo pasielgta.

Užtat žemiau, saloje, jau stūkso didingas atstatytosios Karaliaučiaus katedros bokštas. Jos rekonstrukcija, remiant vokiečių finansuotojams bei entuziastams, truko nemažai metų. Bet dabar tai - tikras Kaliningrado pasididžiavimas. Atstatytoji katedra tiesiog džiugina akį, “suminkština” asketišką pokariu iškilusių rusiškų namų architektūrą. Rekonstruotas, savo buvusį vaizdą atgavęs statinys ir šalia esantis didžiojo filosofo I.Kanto kapas kasdien čia sutraukia tūkstančius turistų. Ne taip jau blogai miestui, kuris daug metų buvo uždaras ir toli gražu ne visiems prieinamas.