Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Geležinės rankos kirčiai
2008-02-15
Virginija SKUČAITĖ
Ką nuveikė 20 signatarų, kūrusių nepriklausomą Lietuvą, istorija jau įvertino. Kas ištiko juos ir jų artimuosius sovietinėje Lietuvoje, vis dar žinoma nedaug.
Tiesa – po dešimtmečių
Rita Dovydaitytė-Dagienė tebegyvena Žaliakalnyje, savo vaikystės name, kurį pastatė jos tėvas – Nepriklausomybės Akto signataro, žymiausio Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir ateitininkų vado, filosofijos daktaro Prano Dovydaičio brolis Pijus.
„Netoli mūsų, Astronomijos gatvėje, tarpukariu gyveno dėdė Pranas su šeima: dviem sūnumis, dviem dukromis ir žmona Marcele. Gimtajame Višakio Rūdos valsčiuje gimusią žmoną dėdė parsivežė iš Maskvos, kur studijavo teisės bei istorijos ir filologijos fakultetuose.
Mano tėvas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, kartais nuvažiuodavo į Čekiškę, kur jo brolis Pranas prieš pirmąją rusų okupaciją kūrė savo pavyzdinį ūkį. Būtent ten dėdė buvo suimtas lemtingomis visai Lietuvai 1941 metų birželio dienomis“, – prisiminė Rita Dagienė.
P.Dovydaičio artimiesiems tik po 50 metų pavyko sužinoti, kad jis 1942–aisiais buvo sušaudytas Severouralsko lageryje. Dešimtmečiais nieko nežinota apie likimą žmogaus, nulėmusio Vasario 16–osios Nepriklausomybės Akto turinį ir pasirašymo datą. Prieš Akto pasirašymą P.Dovydaitis Vokietijoje buvo susitikęs su vyskupu Pranciškumi Karevičiumi, kuris, remdamasis patikimais šaltiniais politiniuose sluoksniuose, pranešė, kad Lietuvą ketinama pripažinti tik su tam tikrais jos įsipareigojimais. P.Dovydaitis su bendraminčiais pasiekė, kad Nepriklausomybės akto formuluotė būtų radikali, be jokių šaliai primestų sąlygų.
Rankdarbyje – namų ilgesys
„Iš namų į Sibirą buvo išvežta dėdės Prano žmona su vaikais, išskyrus vieną dukrą, kurios tuo metu nebuvo namie. Neišvengė Sibiro ir du dėdės broliai. Mano tėvas Pijus buvo suimtas 1941 metų birželį. Mama sugebėjo su mumis, dviem dukromis, išvengti vežimų – geri žmonės iš anksto pranešdavo jų laiką, o Justas Paleckis vėliau padėjo legalizuotis Lietuvoje“, – kalbėjo R.Dagienė, rankose laikydama keistą rankdarbį.
Pasirodo, tai jos tėvo Sibiro lageryje išsiuvinėtas gabalas maišinio audinio, kuriuo buvo aptraukiami siuntiniai į lagerį. Jame dar galima įžiūrėti „Tėve mūsų“ maldos žodžius, likusių Kaune namų kontūrus, svarbiausias jo gyvenimo datas, kurių viena žymi žmonos į lagerį atsiųstos pirmosios telegramos datą.
„Mama parsivežė savo siųstą telegramą po to, kai 1946 metų Kalėdoms nuvyko į Sibirą aplankyti tėvo. Namo jis grįžo 1954 metais. Niekas nenorėjo buvusiam kaliniui padėti įsidarbinti. Tik profesorius Kazimieras Baršauskas priėmė buvusį Lietuvos karininką į kuriamą Politechnikos instituto autoūkį“, – tvirtino Rita. Jai sovietų valdžia netrukdė nei mokytis, nei dirbti.
Reabilitavus Pijų Dovydaitį, jam išduota unikali pažyma. Joje nurodoma, kad 1940–1950 metais jis tarnavo tarybinėje armijoje, nors iš tiesų 1941–1954 metais Pijus Dovydaitis kalėjo lageryje. Dar didesnis, bet taip pat įprastas aniems laikams melas bado akis Prano Dovydaičio sūnums iš Rusijos atsiųstoje pažymoje. Joje teigiama, kad jų tėvas lageryje mirė nuo širdies smūgio.
Poeto pranašystė išsipildė
Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, užsienio reikalų ministras, „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius, istorikas Petras Klimas, 1940–aisiais okupavus Lietuvą, dirbo nepaprastuoju pasiuntiniu Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Liuksemburge. Prancūzijoje jį vokiečiai suėmė, kalino koncentracijos stovykloje, o 1944–aisiais atsiuntė į Kauną. P.Klimas apsigyveno Vaižganto gatvėje, Barboros Lesauskienės, kurios seserį buvo vedęs, namuose (abi buvo Vaižganto sesers Severijos dukros).
1945 metais KGB P.Klimą suėmė ir išsiuntė į Sibirą. Lageryje jam išlikti gyvam ypač padėjo Landsbergių šeima, rėmusi siuntiniais. Palaikė ir Oskaro Milašiaus tvirtinimas, kad, perėjęs vokiečių ir rusų kalėjimus, P.Klimas grįš į Lietuvą. 1954 metais ši pranašystė išsipildė – P.Klimas grįžo į Kauną, vėl apsigyveno pas Lesauskus.
Praradęs sveikatą buvęs ministras tapo elgeta – iš pradžių negavo jokios pensijos, tik vėliau jam buvo paskirta 10 rublių. Kadangi P.Klimas niekada nemėgo prabangos, tai gerai jautėsi ir vilkėdamas padėvėtą kostiumą, tvarkydamas, kol pajėgė, savo kambarį, kruopščiai užsirašydamas išlaidas. Rytais jis lagerio įpročiu prausdavosi šaltu vandeniu, apsitrindamas šepečiu. Stengėsi nebūti našta kitiems, bet niekaip negalėjo gauti darbo, nors pas jį konsultuotis atvažiuodavo garsūs istorikai, tarp kurių buvo ir Juozas Jurginis.
Tik vieną kartą P.Klimui pavyko gauti tinkamą užsakymą – išversti Žorž Sand romaną „Indiana“. Nors šį darbą jis atliko puikiai, tačiau kito niekas nebepasiūlė.
Istorinis balkono suolas
„Petrą Klimą vadinome dėde. Jis buvo mūsų abiejų krikšto tėvas. Žinojome, kad dėdė sovietmečiu keletą kartų mėgino išvykti į Prancūziją pas ten gyvenančią žmoną ir vaikus, tačiau jam nepavyko“, – pasakojo Barboros Lesauskienės anūkė, profesorė Vita Lesauskaitė, kuriai vardą parinko P.Klimas.
Anot Vitos, jos tėvą, Barboros Lesauskienės sūnų Vytautą Lesauskį, žinomą matematiką ir fiziką, saugumiečiai mėgino priversti šnipinėti P.Klimą, tačiau šis kategoriškai atsisakė.
„Dėdė Petras labai mėgo sėdėti savo kambario balkone, ant suolo, kurį karo metais kareiviai, atnešę iš Ąžuolyno, virvėmis įkėlė į balkoną. Tas suolas stovi iki šiol. Ant jo sėdėjo pas dėdę viešėję šviesuoliai: Sofija Čiurlionienė, Valentinas Gustainis, Zigmas Toliušis, Juozas Urbšys, Aleksandras Stulginskis, Vincas Mykolaitis–Putinas. Atvažiuodavo ir rašytojas Vytautas Petkevičius, vis mėginęs įrodyti savo komunistines tiesas“, – pamena Vitos sesuo, profesorė Vaiva Lesauskaitė.
Rusiškai nekalbėjo iš principo
P.Klimas, gyvendamas Kaune, mėgo su J.Urbšiu pietauti „Metropolyje“, iš kur parnešdavo mažosioms Lesauskaitėms cukraus gabaliukų. Mat, lageryje tapęs diabetiku, kavą gerdavo be cukraus. Prisidurti prie pensijos jam padėdavo ir Stasio Lozoraičio šeima, kurių siuntinių turinį P.Klimas dažniausiai parduodavo.
„Sovietmečiu namuose visada švęsdavome Vasario 16–ąją. Kartą – tai buvo 1968 metais – į kambarį, kuriame prie šventinio stalo jau sėdėjo namiškiai, atsinešiau Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Joje buvo išspausdintas Vasario 16–osios Aktas, kurį ir perskaičiau. Po to pasakiau, kad atpažįstu dviejų jį pasirašiusiųjų parašus – dėdės ir pono Aleksandro Stulginskio. Sėdėjusio prie stalo dėdės akyse pasirodė ašaros“, – prisiminė Vaiva Lesauskaitė.
Seserims įsiminė, kad P.Klimas, grįžęs iš Sibiro, niekada neištarė nė žodžio rusiškai – užkalbintas šia kalba gatvėje, atsakydavo lietuviškai. Būdamas principingas, kitiems nekėlė jokių reikalavimų. Pavyzdžiui, toleravo stojančius į komunistų partiją lietuvius. „Antraip aukštus postus valdžioje užims atėjūnai“, – sakė P.Klimas.
Jaudinosi dėl anūkės
Gyvenimo pabaigoje, kai sveikata visai pašlijo, P.Klimas užsisklendė savyje, sėdėdavo fotelyje, susisupęs šąlančias kojas į pledą, apsivilkęs platų švarką, ir klausydavo radijo. Labai jaudinosi, kad jo dukters Eglės, ištekėjusios už prancūzų diplomato, dukrelė Dafnė visai nemoka lietuviškai. Dabar ji gyvena Kolumbijoje, o P.Klimo dukra – geruose Paryžiaus senelių namuose. Paryžiuje gyvena ir P.Klimo sūnus Petras, vis atvažiuojantis į Lietuvą.
P.Klimas mirė 1969–ųjų sausį. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Stiprybės teikiantis raštelis
Pirmasis konstitucinis Lietuvos Prezidentas, žymiausias Krikščionių demokratų partijos vadovas Aleksandras Stulginskis, kartu su žmona suimtas 1941 metų birželio 14–ąją Kretingos apskrityje, kur Jokūbave turėjo savo ūkį ir gyveno. Iš ten ir išvežti į Sibirą.
Tuo metu Stulginskių dukra Aldona viena gyveno Kaune ir studijavo mediciną. Sužinojusi apie tėvų likimą, suprato, kad ir ją gali išvežti, todėl pradėjo slapstytis. Viena moteris Aldonai netrukus perdavė tėvų laiškelį, išmestą iš traukinio Naujojoje Vilnioje. „Laiškelyje mama prašė visuomet atsiminti, kad esu katalikė ir lietuvė, o tėtis linkėjo gerai baigti mokslus ir tapti geru žmogumi. Rašė, kad visuomet tyliai manimi džiaugėsi ir didžiavosi. Šie žodžiai man gyvenime padėjo įveikti sunkumus“, – prieš kelerius metus kalbėjo ne pirmą kartą į Lietuvą iš JAV atvažiavusi A.Stulginskaitė -Juozevičienė.
A.Stulginskaitė–Juozevičienė 1944 metais su vyru nusprendė trauktis į Vakarus. Savo kelionę pradėjo iš tėvams priklausiusio Jokūbavo ūkio. „Susikrovėme lagaminus, pasikinkėme arklius ir išvažiavome Klaipėdos link. Sutemus pastebėjome degančią Jokūbavo bažnyčią, kurios bokšte buvome paslėpę paveikslus iš tėvų namų“, – pasakojo A.Stulginskaitė-Juozevičienė.
Laimingai ištrūkusi iš ugnies pragaro šeima pasiekė Vokietiją, paskui ir JAV.
Žiedus perdavė dukrai
„Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 1965-aisiais. Kartu atsivežiau dukrą Ramunę – norėjau, kad ji pamatytų savo senelį, 1956 metais grįžusį iš Sibiro. Jį su mama tuomet priglaudė tarpukariu mūsų šeimai siuvusi moteris. Vėliau tėvai nuomojo mažą butelį Vilijampolėje. Tėtis yra sakęs, kad grįžus iš Sibiro buvo labai sunku gauti darbą ir registraciją. Šiuo sunkiu metu padėjo gimnazijos, kurioje mokiausi prieš karą, lotynų kalbos mokytojas Juozas Starkus, jo žmona Regina, giminės“, – prisiminė A.Stulginskaitė. A.Stulginskis sovietmečiu dirbo Vytėnų sodininkystės–daržininkystės bandymų stotyje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia įsidarbinti jam padėjo Petras Vasinauskas.
Po keleto metų A.Stulginskaitė –Juozevičienė atvažiavo į Lietuvą su kita dukra. Tėvas jau gyveno kooperatiniame bute Taikos prospekte. Butą (žmona jau buvo mirusi) nupirko dukra. A.Stulginskis neilgai džiaugėsi lengvesniu gyvenimu – 1969 m. rugsėjo 22 dieną jis pasijuto blogai, eidamas į Arkikatedrą. Tą pačią dieną pavargusi jo širdis ligoninėje sustojo.
A.Stulginskio laidotuvės Panemunės kapinėse buvo kuklios. Įspūdingą kalbą prie kapo duobės pasakė Valentinas Gustainis. Į paskutinę kelionę Nepriklausomybės Akto signatarą, Lietuvos Respublikos Prezidentą palydėjo šeši aukšto rango dvasininkai.
„Po tėvelio mirties man atsiuntė nufilmuotas jo laidotuves. Vėliau gavau tėčio ir mamos vestuvinius žiedus. Juos nešioju ant vienos rankos piršto ir niekada nenusiimu“, – tvirtino A.Stulginskaitė, dėkinga Lietuvai už tėvo atminimo įamžinimą Kaune ir Jokūbave.
