Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Funikulieriaus palydovas po darbo namo gėlių neparneša
2005-07-16
Darius SĖLENIS
66 metų Zenonas Zdančius - apie eurus, maistą ir keleivius
“Atidarau duris, įleidžiu žmones, per raciją susisiekiu su operatoriumi ir važiuojame aukštyn”, - taip apie savo darbą pasakoja Žaliakalnio funikulieriaus palydovas.
Konjaku nesimėgauja
- Daugeliui Jūsų darbas atrodo lengvas.
- Oi, nelengva, - mosteli ranka. Karštu oru Zenonas oficialų darbinį švarką buvo pasikabinęs ir vilkėjo tik marškiniais. - Dirbu keturias dienas iš eilės nuo 7 ryto iki 9 valandos vakaro.
- Skaičiavote, kiek kartų per dieną pakylate į Žaliakalnį?
- Oi, neįsivaizduoju, - kaltai skėsteli rankomis. - Kartais daugiau, kartais - mažiau.
- Tačiau “tuščių” dienų nebūna? Bent kelis kartus per dieną pakylate ant kalno?
- Oi, žinoma, nebūna! - iš dviejų moterų paima po 50 centų. Pažiūri pro langą. Vagono link artėja dar keli keleiviai. - Dabar pikas, pietų metas. Nuo 7 iki 9 valandos beveik nebūna keleivių. Per gerą dieną surenkame ir 80, ir 100 litų. Poilsio dienomis - mažiau. Gerai, kai atvyksta ekskursijos, tuomet vagone susirenka po 20-30 žmonių. Per dieną bent 20 kartų į kalną pakylu ir nusileidžiu.
- Žiemą keleivių mažiau?
- Kad panašiai, - paduoda talonėlius ir padeda įvažiuoti moteriai su vaikišku vežimėliu. Vagone jau septyni keleiviai. Maksimalus leidžiamas funikulieriaus kėlimo svoris 1875 kg. - Bet žiemą labai šalta.
- Tuomet galima pasišildyti. 50 gramų konjakėlio...
- Kartais labai šaltu oru 50 gramų būtų neblogai, bet ne, negalima! - purto galvą. - Vieną tokį iš darbo jau atleido. Keleivių girtų būna, bet labai retai. Kartais siūlo pasivaišinti, bet atsisakau.
Senelis ir anūkai
- O dolerių, eurų nesiūlo?
- Neturėjo centų, tad porą kartų davė eurą du.
- Ar dažnai įvyksta nelaimių per keleivių skubėjimą?
- Ne, nebuvo. Nebent seniai seniai. - Ateina dar trys keleiviai: mama ir du vaikai. Palydovas per lipnia juosta apjuostą “Motorola” raciją sako: “Važiuojame!” - Dirbti linksma. Aš nesibaru, nesipykstu.
- Kokia pagrindinė funikulieriaus palydovo savybė: gera psichologija?
- Aha, - pritaria. - Ne kiekvienas gali dirbti šį darbą. Reikia būti kantriam ir mokėti bendrauti. Koks nors keleivis labai skubės, pradės nervintis, o jei vagone bus tik vienas keleivis, dar reikia minutėlę luktelėti.
- O porelės turbūt sėda kampe. Ir ne tik bučiuotis nori?
- Pasibučiuoja ir už rankų laikosi, - juokiasi. Vagonas vėžlio žingsniu kyla aukštyn. - Bet daugiau nieko. Nedrįsta. Neleisčiau - kaip atrodytų?
- Koks funikulieriaus vagono greitis?
- Oi, nedidelis, ne daugiau kaip 20 kilometrų per valandą. - Seku laiką: į 150 metrų kalną 1931 metais pastatytas ir neseniai restauruotas vagonėlis užvažiavo maždaug per minutę 10 sekundžių.
- Įdomu, ar yra savotiškų rekordininkų?
- Kartą senelis atėjo su vaikais ir neatsispyrė jų prašymams. Jie rėkia, nelipa ir nori dar važiuoti. Tuomet funikulieriumi važiavo aštuonis kartus iš eilės. Bet dabar žmonių mažai - studentai, moksleiviai atostogauja.
Į vagoną su šunimis neįleidžia
- Turbūt yra ir nuolatinių keleivių, pažįstamų, su kuriais pakalbate ir apie alų, ir apie politiką?
- Yra... - juokiasi. - Alaus nemėgstu. Pasišnekame, papasakoja apie savo bėdas, nelaimes, skyrybas, vedybas.
- Oho! Ar funikulieriumi važinėja valdininkai, įžymybės?
- Sportininkų buvo, krepšininkų. Tiesa, tuo metu nedirbau. Beje, daug dažniau funikulieriumi važiuoja moterys. Ir daugiau keleivių kyla, nei leidžiasi.
- Išsiblaškiusių taip pat būna?
- Kelis kartus paliko pirštines, dar... - bando prisiminti. - Lietsargį.
- Kokių keleivių į vagoną neleistumėte?
- Su šunimi, - purto galvą. - Negalima! Kodėl? Nežinau, bet negalima. Galite paskaityti taisykles, - rodo vagono viduje pakabintas taisykles. - Su kate? Na, leisčiau. Arba jei šuo būtų labai nedidukas.
- Turėdamas laiko romaną apie meilę galite paskaityti, eilėraštį sukurti?
- Ne, ne, eilėraščių nekuriu... - juokiasi. - Knygoms nėra laiko: vis kas nors ateina. Laikraštį spėju perskaityti.
- Kokia buvo Jūsų vaikystės svajonių profesija?
- Ai, jokios nebuvo. - Vagonėlis nusileido, vėl renkasi keleiviai. - Ką aš, kaimo vaikis? Ką reikėtų, tą ir dirbčiau. Nebijau darbo. Savo noru tualetų nevalyčiau, bet - reikėtų ir ten dirbčiau.
- Kaip į Jūsų darbą reaguoja šeima? Džiaugiasi?
- Oi, bara, nes ilgai dirbu, keliuosi 5 valandą, užkandu, pasiimu sumuštinių su dešra, sūriu, vyšnių uogienės, arbatos. Vasarą labai mėgstu... kaip ten ji? A, duonos gira. Pietauju vagonėlyje. Išmušu talonėlį ir valgau. - Vagonėlyje vienas po kito rinkosi keleiviai. Septyni, aštuoni, devyni... - Na, greitai šį kartą renkasi žmonės. Net ir pietų metu jų daug. Atnešėte laimę.
- Grįždamas namo ką nors atnešate žmonai?
- Grįžtu namo, o ji laukia manęs pagaminusi valgyti.
- O Jūs - su gėle?
- Ne, ne, - juokiasi. - Ką ten dovanosi...
