Jei prieš septynerius metus man kas nors būtų pasakęs, kad žmones gali išskirti laikas ir atstumas, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Iš tokių kalbų visada juokdavausi ir sakydavau, kad taip tik romanuose rašo. Tačiau likimas iš manęs pasišaipė: mano šeima iširo būtent dėl šių priežasčių.

Su Audrium auginome dvi dukreles. Audrius turėjo nedidelę firmą ir iš šio verslo išlaikė šeimą, tačiau nauji firmos partneriai mūsų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Jie pasirodė esą aferistai: už keletą nedidelių prekių partijų laiku atsiskaitė, įgijo pasitikėjimą, o tuomet, kai pasiėmė didžiulę prekių siuntą, už kurią buvo sutarta sumokėti vėliau, dingo kaip į vandenį. Audriaus firmai tai buvo didžiulis smūgis. Be to, jis buvo pasiskolinęs nemažą sumą pinigų ir jos dar negrąžinęs. Viskas staiga žlugo.

Mano draugė Jolita tuo metu dirbo Anglijoje ir sužinojusi mūsų bėdas pakvietė mane atvažiuoti užsidirbti. Tuo metu drabužių valykloje, kurioje ji dirbo ir darbdavio buvo vertinama, atsirado laisva vieta. Audrius nenorėjo, kad aš išvažiuočiau. Jis pats su manimi negalėjo vykti: jį čia laikė kreditoriai - kol negrąžins skolos, iš Lietuvos išvykti negalės. Galų gale sutarėme, kad jis čia suksis kaip tik galės, kad tik greičiau galėtų panaikinti visus įsiskolinimus, o aš su mergaitėmis važiuosiu į Londoną. Jolita iš pradžių mus žadėjo priimti gyventi pas save ir padėti kiek tik galės. Pagal jos pasakojimus iš uždarbio valykloje įmanoma ne tik pragyventi, bet ir šiek tiek pasitaupyti.

Su Audrium sutarėme, kad aš važiuoju, o toliau bus matyti: kai grąžinsime skolas, arba aš grįšiu į Lietuvą, arba jis atvažiuos į Angliją. Londone darbas sekėsi gerai, bet labai pavargdavau. Pirmaisiais mėnesiais ir dukroms buvo nelengva: reikėjo pritapti mokykloje, išmokti kalbą. Labai ilgėjausi Audriaus, bet mes dažnai pasiguosdavome telefonu, kad tai laikina. Skolas po truputį mokėjome, tačiau iki “finišo” dar buvo toli. Pirmą vasarą nusprendėme, kad Audrius pas mus atvažiuos bent savaitei su turistine grupe.

Tuo metu į Didžiąją Britaniją dar buvo reikalingos vizos. Abu nekantraudami laukėme tos dienos, tačiau buvome žiauriai nubausti: britai Audriaus neįsileido. Kol visa grupė keliavo po Didžiąją Britaniją, Audrius su kitais trimis tokiais pačiais nelaimėliais laukė jos sugrįžtančios pasienyje, kad parvežtų atgal į Lietuvą. Tuo metu Didžioji Britanija gana dažnai be jokių paaiškinimų neįsileisdavo netgi nepriekaištingų reputacijų turistų. Guodėme vienas kitą ir dar, rodos, gyvenome viltimi. Artėjant kitai vasarai raginau Audrių bandyti dar kartą atvažiuoti pas mus į Angliją, tačiau jis nebesiryžo.

Laikas bėgo: dukroms neblogai sekėsi mokykloje, jos įsigijo draugų. Aš irgi padariau “karjerą”: tapau lyg ir brigadininke. Neblogai uždirbau, tačiau gyvenimu nesidžiaugiau, nes vienai su dukromis gyventi buvo nelengva. Audriaus ilgėjausi, bet ir pykau ant jo, kad jis nevažiuoja pas mus. Taip praėjo dar pora metų: skolas grąžinome, reikėjo apsispręsti, ką toliau darysime. Anglijoje jau buvau suleidusi šaknis, o Lietuvoje perspektyvų nemačiau.

Audrius užsispyrė, kad jis niekur nevažiuos ir mes turime grįžti į Kauną. Tais metais gavusi atostogas su dukromis parvažiavau į Kauną, bet tvirtai žinojau, kad čia nebeliksiu. Laikas Lietuvoje prabėgo greitai. Rodos, buvome pasiilgę vienas kito, tiek daug tikėjausi iš šio susitikimo, tačiau, kai susitikome, jaučiau, kad esame atitolę, mūsų nebesieja tokie artimi ryšiai. Išsiskyrėme kiekvienas tvirtai nusprendę nekeisti savo nuomonės. Man buvo sunku suprasti, kodėl jis nenori atvažiuoti pas mus, kad gyventume kartu. Juo labiau kad ir mano draugės, ir bendri pažįstami tvirtino, kad Audrius kitos moters neturi. Nors man vienu metu buvo šmėkštelėjusi tokia mintis.

Kai grįžau į Londoną, darbe sutikau Henriką - jis dirbo vadybininku ir atvirai demonstravo man savo simpatiją. Mano širdis suvirpėdavo, kai jį pamatydavau: supratau, kad aš jam taip pat neabejinga, tačiau pasąmonėje kirbėjo: “O kaipgi Audrius?”. Nusprendžiau suteikti jam paskutinį šansą: jei jis pas mus vis tik atvažiuos, pasistengsiu užgniaužti savyje bundančius jausmus Henrikui. Nors supratau, kad tai padaryti bus nelengva. Tačiau Audrius ir šį kartą pasakė “ne”. Tuomet jau aš kaip kirviu nukirtau: toliau taip gyventi negaliu ir savo gyvenimą kursiu be jo. Dukros tėčio, be abejo, ilgėjosi, tačiau net jų meilė jo nepalenkė.

ROMA