Europa yra viena ir jos vienybę turime išsaugoti


2003-02-03
Stasys JOKŪBAITIS
Europa yra viena ir jos vienybę turime išsaugoti

Pokalbis su “Kauno dienos” redakcijoje viešėjusiu Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoriumi Lietuvoje Jo Ekscelencija dr. Aleksandru fon Romu

- Lietuva, palyginti su Vokietija, turinčia gana didelę įtaką Europoje, yra nedidelė valstybė. Kaip, kokiose srityse, Jūsų nuomone, galėtų būti plėtojami dvišaliai mūsų santykiai? 

 

- Manau, ir iki šiol mūsų valstybių tarpusavio santykiai vystėsi pakankamai gerai. Lietuva labai sėkmingai užbaigė derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą ir netrukus tikriausiai įsilies į jos šeimą. Toliau mūsų bendradarbiavimas turėtų vykti ne tik valstybių, bet ir apskričių, miestų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų lygiu. Taip galėtume įgyvendinti daug abiem pusėms reikalingų, gyventojams svarbių projektų. Esu įsitikinęs, kad netolimoje ateityje taip bus bendradarbiaujama ne tik su Vokietija, bet ir su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis.

- Šiomis dienomis Jūs lankėtės Kaune, susitikote su miesto meru. Kokių perspektyvų matote mezgant glaudesnius antrojo Lietuvos miesto ryšius su Vokietija? 

 

- Kaunas - universitetų, jaunimo miestas, turintis įdomią ekonomikos struktūrą bei dideles investicijų galimybes. Todėl tikiu, kad mūsų bendradarbiavimas gali būti tikrai vaisingas.

Europoje vis didesnį vaidmenį turi pilietiškumas, kiekvienos valstybės nacionalinis savitumas, kultūra, tarpusavio bendradarbiavimas. Netrukus į Lietuvą atvyks didelė Vokietijos delegacija. Būtinai pasirūpinsiu, kad ji apsilankytų ir Kaune. Jūsų miestas, kiek žinau, jau senokai yra užmezgęs gana glaudžius ryšius su Lipės apskritimi. Partneriai privalo kuo geriau pažinti vieni kitus. Kaip tai svarbu, pernai parodė Frankfurto knygų mugė, kurioje Lietuva pasirodė labai sėkmingai. Dabar vokiečiai kur kas geriau įsivaizduoja, kas yra Lietuva, kur ji yra ir kuo gyvena jos žmonės. Prieš ir po mugės Vokietijos spaudoje apie jūsų šalį pasirodė daugiau straipsnių, televizijoje - daugiau laidų.

- Jau kuris laikas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, stebi, kuo baigsis konfliktas su Iraku - bus karas ar nebus. Kokia šiuo klausimu yra oficiali Vokietijos pozicija?

- Kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių, Vokietija yra susirūpinusi tuo, kas dedasi Irake ir aplink jį. Nuo vasario 1 dienos mūsų šalis perėmė iš Prancūzijos pirmininkavimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tai didžiulė atsakomybė, ypač šiuo labai sudėtingu laikotarpiu. Paskutiniame Saugumo Tarybos posėdyje Vokietija tvirtai ir aiškiai pasisakė už tai, kad Jungtinių Tautų inspektoriai toliau tęstų savo darbą Irake. Tai yra labai svarbu. Šią Vokietijos poziciją remia ir Prancūzija. Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatai, kiek žinau iš Reuters agentūros pranešimų, didina diplomatinį spaudimą siekdami priversti Iraką nusiginkluoti ir tokiu būdu išvengti karo. Daugelis valstybių į tai, kas vyksta Irake, žvelgia su didele atsakomybe, ir Vokietijos pozicija čia nėra išskirtinė.

- Tačiau vis dėlto nesunku pastebėti, jog Vokietija Irako konflikte laikosi pabrėžtinai atsargiai. Ar tokiai pozicijai neturėjo įtakos praeities pamokos bei karai, pareikalavę iš vokiečių bei kitų tautų milžiniškų aukų?

- Pirmiausiai tokią mūsų poziciją sąlygoja pagarba Jungtinių Tautų bei Europos Sąjungos nuostatoms bei ta didžiulė atsakomybė, užgriuvusi mūsų pečius, perėmus pirmininkavimą Saugumo Taryboje. Be to, iš tiesų, prisimindami skaudžią praeitį, visus savo sprendimus mes priimame su didžiule atsakomybe, stengdamiesi panaudoti visas priemones, kad būtų išsaugota taika ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Bandymas išvengti karo - vienas svarbiausių mūsų uždavinių. Aš negaliu įsivaizduoti, kad mūsų partneriai ir draugai galėtų turėti kokią nors kitokią poziciją. Praėjus penkiasdešimčiai metų po karo, po baisių veiksmų Europoje, vėl tapo įmanoma vienytis, bendrai ieškoti būdų, kaip išsaugoti taiką, užgesinti bet kokį įsipliekusį židinį, kuris galėtų sukelti karo gaisrą. Manau, jog čia daug lėmė Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymas, atvėręs perspektyvas kurti stiprią vieningą Europą. Kitos alternatyvos ir nėra. Jei net nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo ir jis nebūtų pareikalavęs tiek aukų, Vokietijos pozicija šiandien būtų tokia pati - privalome išnaudoti visas priemones taikai išsaugoti.

- Pastaruoju metu politikai pastebi gana didelį Vokietijos ir Prancūzijos suartėjimą. Ką tai galėtų reikšti? Ar šis suartėjimas dar kartą nepadalys Europos, neatstums nuo šio naujojo politinio junginio kitų valstybių?

- Kaip jau minėjau, Vokietija ir Prancūzija susitaikė. Neseniai iškilmingai pažymėjome 40-ąsias Eliziejaus sutarties metines. Nors Vokietijos ir Prancūzijos požiūriai kartais išsiskiria, ne visuomet sutampa interesai, tačiau mūsų bendradarbiavimas pademonstravo, jog prireikus visuomet sugebėdavome rasti kompromisą. Ne sau, o kai jo reikėdavo kitų partnerių labui Europoje. Mūsų kompromisai niekuomet nebuvo nukreipti prieš ką nors. Nuogąstauti nėra jokios prasmės.

- Ne per seniausiai JAV Pentagono šefas Vokietiją ir Prancūziją pavadino senąja Europa. Jis lyg ir priminė, kad egzistuoja dar ir kita - naujoji Europa, turėdamas galvoje valstybes, kurios šiuo metu integruojasi į Europos Sąjungą ir NATO ir yra pasiryžusios palaikyti radikalią amerikiečių poziciją Irako klausimu. Ar negali atsitikti taip, kad koalicija prieš Iraką būtų formuojama be Vokietijos ir Prancūzijos?

- Europa yra viena ir jos vienybę turime išsaugoti. Tačiau norėčiau dar kartą pakartoti: visos valstybės, priimdamos bet kokį sprendimą dėl Irako, tai turi daryti su didžiausia atsakomybe. Esu Vokietijos ambasadorius Lietuvoje ir atsakau už savo šalies santykius su jūsų valstybe. Todėl labai tikiuosi, kad Europos vienijimosi procesas ir toliau vyks taikiai ir nebus apsunkintas tų priemonių, kurių gali tekti imtis dėl taikos pasaulyje išsaugojimo.

- Kaip įsivaizduojate mūsų kaimynės, Kaliningrado srities, ateitį ir Lietuvos santykius su ja?

- Manau, kad šį klausimą reikėtų performuluoti kitaip: kokie galėtų būti Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai? Mano požiūriu, jie turėtų ir toliau gerai vystytis, tam yra būtina sąlyga - turi būti gerbiamas Lietuvos suverenumas ir tuo pat metu vykdomi Šengeno sutarties reikalavimai. Rusija gali tokiu būdu glaudžiau bendradarbiauti su Europos Sąjunga ir Lietuva. Integruodamasi į ES Lietuva atsineša nemažą kraitį - gerus santykius su Rusija.