Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Eilėraščių žemčiūgai klasiko sodelyje
2004-05-15
Rūta KANOPKAITĖ
Nuo 1965-ųjų vykstanti Kaune poezijos šventė prieš septynetą metų persikėlė į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Palemoną 1990 metais palikusi šventė, paklaidžiojusi po miestą, tvirtai prigijo klasiko namų sodelyje.
Paukštė rado vietą lizdui
“Pirmą kartą Poezijos pavasarį pas mus atvijo lietus. Tada, 1996 metais laureatu vainikuojant Kornelijų Platelį, pabėgę nuo Kauno pilies po mūsų stogu sugužėjo poetai ir minia dalyvių. Visi nesutilpo į salę, žmonės stovėjo po langais ir klausėsi eilėraščių...” - prisimena Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė rašytoja Aldona Ruseckaitė. Tuomet ir buvo apsispręsta, kad šventės paukštei verta lizdą sukti šioje vietoje: Palemonas toli, be to, Didysis prizas, įteikiamas laureatui, pakeitė pavadinimą - buvo S.Nėries, tapo Maironio.
Muziejaus sodelyje gali sutilpti apie tūkstantį žmonių. “Arti tiek ir būna. Pirmais metais jaudinomės, ar užteks vietos visiems atsisėsti. Mat prisiminėme 1989 metus, kai, laureatu vainikuojant Bernardą Brazdžionį, pas mus iki Palemono iškilmių vyko kamerinė literatūrinė popietė. Į ją tada siūbtelėjo tiek žmonių, kad vos neišbyrėjo langai ir durys... Dabar pastebiu, kad publika pas mus šiek tiek kitokia, nei būdavo Palemone - šventėje mažiau mugės nuotaikų, mažiau ir atsitiktinių lankytojų.
Jau gegužės pradžioje žmonės mums ima skambinti, teirautis, kada bus šventė, ar niekas nepasikeitė. Labai džiaugiuosi, kad per Poezijos pavasarį į Maironio sodelį ateina daug jaunimo”, - pastebi A.Ruseckaitė.
Seno sodo prisiminimai
Kasmetinė muziejininkių priedermė - nupinti laureatui vainiką. Tai ne taip paprasta, kaip atrodo: jei pavasaris vėlyvas, ąžuolai dar tik išsprogę. Į vainiką visada įpinama lapų nuo Maironio ąžuolo. Klasiko sodelyje auga du seni ąžuolai, menantys poeto įkurtuves šiame name.
Maironis šitą namą, pastatytą aštuonioliktojo amžiaus viduryje, ir žemės sklypą, plytėjusį iki pat Nemuno, įsigijo 1909 metais. Išgriovė aplink buvusias lūšnas ir įveisė sodelį. “Jame augo visi medžiai ir gėlės, apdainuoti jo kūryboje. Maironis labai mėgo gėles - neužmirštuoles, pakalnutes, nasturtas, kurios jo eilėse vadinamos žemčiūgais, o labiausiai - rūtas. Patrynęs tarp pirštų rūtos šakelę, poetas sakydavo, kad nėra tokių kvepalų, kurie prilygtų jos kvapui. Mes jo sodelyje sodiname ir puoselėjame visus augalus, kurie, kaip liudija šaltiniai, čia augdavo. Tik poeto numylėti žemčiūgai dar nesudygę - orai per šalti”, - aprodydama sodelį pasakoja muziejaus šeimininkė.
Ar ši vieta ir Maironio laikais galėjo būti literatūrinių popiečių scena? Muziejininkė sako, kad šaltiniai nėra to tiksliai užfiksavę. Tačiau žinoma, kad Maironio namai buvo svetingi, čia lankydavosi daug meno žmonių. Poeto sode stovėjo pavėsinė (ją atkūrė muziejus), po žalumos gaubiamą teritoriją mielai pasivaikščiodavo svečiai. Pats Maironis savo sode mėgo fotografuoti. Taigi tikėtina, kad čia galėjo skambėti ir poezijos eilutės.
Klostosi švenčių istorija
Muziejus kaupia medžiagą, susijusią su Poezijos pavasario šventėmis, - plakatus, kvietimus, fotografijas, knygas su autografais. Netrukus dalis jos suguls į parodą, pakviesiančią keturiasdešimtosios šventės išvakarėse. “Pirmieji šventės plakatai buvo labai kuklūs, neišvaizdūs. Daugiausiai turime Poezijos pavasario nuotraukų ir knygų”, - pastebi A.Ruseckaitė.
Nuotraukos neaprėpia visų gyvų detalių, kuriomis metams bėgant apauga šventė. Aldona Ruseckaitė pamena vienąsyk buvus tokiai žvarbai, kad sušalusio Bernardo Brazdžionio muziejininkės niekaip negalėjo atšildyti arbata ir kava. Galop teko apgaubti klasiką moterišku megztiniu. Tik patys švenčių dalyviai pamena kuriozus, kurie, eidami iš lūpų į lūpas, virsta literatūriniais anekdotais. “Muziejaus sodelio gilumoje įsikūrę poetai jaučiasi daug laisviau nei susodinti atviroje Palemono aikštelėje. Todėl įmanomi ir demokratiški palakstymai parūkyti arba net “už krūmų” - sykį tokį pokštą iškrėtė Gintaras Patackas”, - juokiasi muziejaus direktorė.
Pasak Aldonos Ruseckaitės, Poezijos pavasario švente ypač žavisi svečiai iš užsienio. Jie negali atsistebėti, kad šimtai žmonių ateina klausytis poezijos - ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje.
Vainikas - vienam iš trijų
“Šiemet mūsų poetinio žodžio šventėje laukiama rašytojų iš JAV, Ispanijos, Austrijos, Vokietijos, Latvijos, Baltarusijos, Čiuvašijos, Estijos, Čekijos. Paskelbti trys Poezijos pavasario nominantai - Alfonsas Maldonis už eilių rinkinį “Tirpstantys ledynai”, Kęstutis Navakas už knygą “Žaidimas gražiais paviršiais”, Alvydas Šlepikas už rinkinį “Tylos artėjantis”. Vienam iš jų atiteks pagrindinis šventės prizas, pavadintas Maironio vardu, kitiems - rėmėjų apdovanojimai. Vilkaviškis įteiks S.Nėries prizą. Mes pasiūlėme šiam apdovanojimui poetę Dovilę Zelčiūtę už eilėraščių rinkinį “Lapkričio pratimėliai”. Pretendentai į apdovanojimus atrinkti iš nemenko būrio - pernai buvo išleistos 45 poezijos knygos”, - sakė Poezijos pavasario organizacinės komisijos narys, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis.
