Egidijus BIČKAUSKAS


2002-09-14
Remigijus JURGELAITIS
Egidijus BIČKAUSKAS

Pastaruoju metu jis vengia kalbėti su žiniasklaida ir neslepia skaudžiai išgyvenąs netikėtai užgriuvusias nesėkmes - eismo įvykius, nuolatines naujo darbo paieškas ir karjeros nuopuolį. Dešimt metų dirbęs Seime ir prieš kelerius metus vadintas realiausiu kandidatu į Prezidento postą, dabar jis prisipažįsta, kad prieš daugiau nei dvejus metus įvykusios permainos buvo vienas sunkiausių gyvenimo išbandymų. “Buvo dienų, kai atrodydavo, kad nebėra vilties”, - neslepia jis, regis, vėl atgaunantis jėgas ir pasiryžęs kabintis į gyvenimą. “Norėčiau, kad nebereikėtų sukti galvos, ar artimieji turės ką valgyti. Man to užtektų”, - atvirai prisipažįsta Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Seimo Pirmininko pavaduotojas, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS

- Ar jau pavyko atsigauti po vasaros pradžioje užgriuvusių nemalonumų?

- Sekasi neblogai, gavau naują darbą. Nepasakyčiau, kad naujasis darbas nežinomas. Visą gyvenimą užsiimu panašia veikla. Nenorėčiau detalizuoti, kokias pareigas einu “Ekskomisarų biure”. Daugelis žmonių manimi pasitiki ir tiki, kad gerai galiu atlikti savo pareigas.

- Ar sunkiai radote darbą?

- Vienaip ar kitaip, mano darbo stažas - dvidešimt šešeri metai. Tiek Seime, tiek prokuratūroje dirbau teisėsaugos srityje.

- Kai kurie bedarbiai linkę savo sėkmę išbandyti Prezidento rinkimuose. Ar nesvarstėte tokios galimybės. Juo labiau kad prieš kelerius metus buvote minimas kaip vienas realiausių kandidatų?

- Niekada nepretendavau ir nenorėjau būti Prezidentu. O realiausiu kandidatu mane padarė žiniasklaida. Nemanau, kad būčiau pats tinkamiausias kandidatas. Esu labiau teisininkas nei politikas. Jeigu mane ir jaudina būsimieji Prezidento rinkimai, tai tikrai ne daugiau nei eilinį pilietį. Apie Prezidento postą negalvojau net tuomet, kai buvau Centro sąjungos pirmininko pavaduotojas.

- Tačiau artėja ir Savivaldybių rinkimai.

- Tai praėjęs etapas. Tiksliau sakant, niekada nebuvau jokios savivaldybės nariu, todėl net nepagalvojau apie tokią galimybę.

- Bet sakoma, kad, Seime išdirbus dešimt metų, labai sunku prisitaikyti visuomenėje...

- Tam tikrų niuansų iš tiesų yra. Jie labiausiai išryškėja, kai bendrauji su kitais žmonėmis. Kartais susiklosto nemalonios situacijos. Ne dėl to, kad dabar esu sąlyginai žemesniame lygyje, bet kad kiti žmonės į tave žiūri nepatikliai. Dėl darbo taip pat kyla įvairiausių problemų. Labai gerai prisimenu amžinatilsį Kovo 11-osios akto signatarą Ramoną, kuris savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Jo didžiausia problema ir buvo, kad nerado tinkamo, savęs verto darbo. Jis nenorėjo dirbti tik tam, kad išgyventų. Gaila, kad tuomet nežinojau jo problemų, manau, kad būčiau sugebėjęs padėti. Man taip nebuvo, turėjau keletą pasiūlymų. Keista tik tai, kad man padėjo tie žmonės, kuriems gyvenime nebuvau kažkaip išskirtinai talkinęs. Esantieji valdžioje kartais įsivaizduoja esą išskirtiniai, tarsi su sparniukais. Iš tiesų jie tokie patys žmonės.

- Vadinasi, Jūsų gyvenime politika - praeitas etapas?

- Šiuo metu negalvoju apie politiką, tačiau nenoriu sakyti, kad niekada nesiimsiu tų darbų, kuriuos neblogai išmanau. Jei dabar pasakyčiau, kad niekada negrįšiu į politiką, po trejų metų, jei situacija iš esmės pasikeistų, ateitumėte ir man tai primintumėte. Apskritai politika nėra labai švarus dalykas. Pats turiu nemažai informacijos apie kai kuriuos Lietuvos ir kitų šalių politikus, tačiau tikrai jos neskelbsiu, nes nesu iš tų žmonių, kurie nori kam nors pakenkti.

- Tačiau iki šiol neišstojote iš Centro sąjungos?

- Esu sustabdęs narystę šioje partijoje. Tai padaryti iš dalies privertė aplinkybės: prokuratūroje negali dirbti kokiai nors partijai priklausantys žmonės. Esu tikras dėl vieno: kad niekada nestosiu į jokią kitą partiją. Jei kada nors nuspręsiu sugrįžti į politinę organizaciją, tai bus nebent Centro sąjunga.

- Beje, ar jau įsigijote naują automobilį?

- Taip, “Peugeot 306”, pagamintą 1993 metais.

- Ir pardavėte nelaimingąjį “Land Rover”?

- Galima sakyti, taip. Be to, naujasis automobilis yra gerokai ekonomiškesnis, mažesnis. Ir geriau laviruoja keliuose.

- Ar po patirtos avarijos, per kurią nukentėjo perėja ėjusi vilnietė, buvo nedrąsu sėsti prie automobilio vairo?

- Ne. Pripažįstu, kad esu kaltas dėl eismo įvykio. Ir atsakiau už nusižengimą. Iš karto po avarijos merginai pažadėjau atlyginti nuostolius ir tikrai dėl tokios situacijos labai apgailestauju. Niekada nebėgau nuo atsakomybės.

- Tačiau, padaręs pirmąją avariją, pabėgote iš įvykio vietos?

- Tuomet buvo visai kitokia situacija. Iš įvykio vietos pasišalinau tik todėl, kad sunkiai sirgau. Tačiau ir tuomet nevengiau atsakomybės ir buvau nubaustas gerokai labiau nei kuris kitas eilinis pilietis. Buvo labai skaudu, kai žiniasklaida iš to išpūtė labai didelį burbulą, padarė tikrą sensaciją. Būdavo dienų, kai stengdavausi nevartyti laikraščių ir nežiūrėti televizijos žinių.

- Sunkiai išgyvenote paskutinį incidentą?

- Tokie įvykiai šiek tiek užgrūdina žmogų. Anksčiau niekada nebuvau pagalvojęs, kad galima pamatyti gulintį žmogų, jį paspirti ir nueiti toliau. Po avarijos buvau bepradedąs galvoti, kad ir pats pradėsiu taip elgtis. Tačiau dabar taip jau nebegalvoju, taip nedaryčiau.

- Dėl tokių nesėkmių, matyt, kentėjo ir Jūsų artimieji?

- Apie tai nenoriu kalbėti. Be abejonės, jie man labai padėjo, nežinau, ką būčiau be jų daręs. Šeima visuomet manimi tikėjo ir palaikė. Tačiau atsigauti padėjo ir viename laikraštyje publikuotas moters laiškas. Ji rašė, kad nepasiduočiau, laikyčiausi. Tai buvo svarbus moralinis ramstis.

- Kai kuriems ramstis būna besaikis alkoholio vartojimas.

- Ne, man to pavyko išvengti. Tiesa, buvo toks etapas, bet jis greitai praėjo. Kai apie tai žmonės užsimena, visuomet paklausiu, ar aš kam nors padariau bloga, ar ką nors užmušiau, ar ką nors sužlugdžiau, ar nepadariau kokio nors darbo. Kai į šiuos klausimus kas nors galės atsakyti teigiamai, tada man galės priekaištauti, kad tai alkoholis ar kiti panašūs dalykai. Galbūt pats galėjau padaryti gerokai daugiau, tačiau man nepavyko.

- Beje, ko buvote išgėręs, kai patekote į paskutinį eismo įvykį?

- Be abejonės, buvau šiek tiek išgėręs, tai nustatė ekspertai. Tiesiog pietaudamas išgėriau taurę vyno, į darbo dienos pabaigą drąsiai sėdau prie vairo. Buvau įsitikinęs, kad esu visiškai blaivus.

- Kaip atsitiko, kad nepastebėjote per gatvę ėjusios merginos?

- Mergina pasisuko atsisveikinti su savo draugais. Maniau, kad ji grįš atgal. Jau buvau pristabdęs, greitis buvo nedidelis.

(Atkelta iš 1 p.)

Kiekvieną dieną įvyksta tokių situacijų, apskritai abejoju, ar net dienraščių kriminalinėse kronikose atsiranda informacija apie tokio pobūdžio incidentus. Nepasakyčiau, kad susidūrimo metu mane buvo apėmusi kokia nors baimė, tai greičiau keistas jausmas, kai matai, kad jau per vėlu ką nors padaryti.

- Tačiau vėliau merginai galėjote padėti finansiškai - atlyginti žalą?

- Tegul tai lieka tarp mūsų su nukentėjusiąja. Nuolat domėjausi, kokia jos būklė. Buvau pasiruošęs, kiek tai įmanoma ir kiek leidžia mano galimybės, jai padėti. Esu iš tų žmonių, kurie stengiasi atlyginti padarytą skriaudą.

- Kaip manote, kokį E.Bičkauską dabar prisimena žmonės: Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą, laikinąjį Lietuvos reikalų patikėtinį Rusijoje ar Seimo Pirmininko pavaduotoją?

- Klausiate, kurios pareigos buvo svarbiausios man ar Lietuvai, - mąsto. - Manau, kad darbas Rusijoje per kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius.

- Ko gero, todėl, kad Maskvoje ne kartą Jums grasino?

- Ne vien tik grasinimai. Lietuvoje kartais gyventi būdavo gerokai pavojingiau. Kai kurie žmonės stebėdavosi, kodėl Bičkauskas vaikšto su asmens sargybiniais. Tačiau man jų realiai reikėjo, ir ne tik todėl, kad žinau įvairių dalykų apie aukštus mūsų šalies pareigūnus, bet ir dėl tiesioginio tuometinio mano darbo. Gal po dvidešimties metų atskleisiu visas paslaptis. O susidoroti grasino smulkmė. Taip, turėjau žinių apie parengiamuosius darbus, tačiau daugiau informacijos iš manęs “nepeškite”, tikrai šiuo metu negaliu atskleisti.

- Tačiau ginklą namuose vis dar turite?

- Apie tai nenoriu kalbėti. O su ginklais reikalų turiu dvidešimt penkerius metus.

- Kokios vertybės Jums pačios svarbiausios?

- Materialinės? Svarbu, kad pinigų turėtum tiek, kad kiekvieno mėnesio pabaigoje nereiktų galvoti, ar pavyks pragyventi. Kad galvoje suktųsi ne vienintelė mintis, ar tavo artimieji turės ką valgyti. Man to užtektų. Kai kurie žmonės galvoja, kad esu labai turtingas, tačiau galiu atvirai pasakyti: juridiškai man priklauso tik prieš kelias savaites įsigytas automobilis. Nei buto, nei namo neturiu. Gyvenu vadinamajame alytnamyje Nemenčinės plente, bet jis ne mano, o įsigijome tada, kai pardavėme uošvių butą Vilniaus centre. Sakau, vienintelis mano turtas - dešimties metų senumo mašina.

- Ir dar šunys...

- Nežinau, ar man jie priklauso. Registruoti jų kažkaip nereikėjo, todėl negaliu pasakyti, kad tai mano turtas. Gal ir turtas, bet tikrai ne materialinis. Nemėgstu skųstis, tačiau situacija yra tokia, kad nežinau, ar per du mėnesius galėsiu įsigyti žiemines padangas. Jei pirkčiau, mėnesio pabaigoje tektų galvoti, ką darysime su einamosiomis išlaidomis. Todėl šį mėnesį žieminių padangų nepirksime.

- Bet be žieminių padangų bus itin sunku vairuoti automobilį?

- Reikės sukti galvą, lygiai taip, kai suka eiliniai žmonės, kaip sutaupyti pinigų. Akcijų neturiu, jokios bendrovės dalininkas taip pat nesu.

- Nejaugi per dešimt metų Seime tuo nepasirūpinote?

- Deja, nepasirūpinau. Tarybų valdžia buto nedavė. Vėliau dirbau Maskvoje, butu taip pat nesugebėjau pasirūpinti, taip ir išėjo.

- Ir dabar dėl to labai gailitės?

- Dėl to tai tikrai nesigailiu, tik kartais keikiu save. Jei būčiau turėjęs butą, dabar jį parduočiau ir nusipirkčiau žiemines padangas. Mano poreikiai labai primityvūs ir nedideli.

- O dar dėl ko nors graužiatės?

- Būčiau nenuoširdus, jie sakyčiau, kad nieko nesigailiu. Gyvenime buvo visokių dalykų. Tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad nesu parsidavęs, išdavęs ar palikęs draugų, ką nors nuskriaudęs ar nepadėjęs. Galbūt labiausiai skolingas esu artimiesiems. Gyvenime esu matęs ir šilto, ir šalto. Pavyzdžiui, armijoje, teko tarnauti Tolimuosiuose Rytuose prie Kinijos ir Rusijos sienos. Pagal vardinį įsakymą buvau paimtas iš Maskvos ir nusiųstas ten, kur vasarą plius 50, žiemą minus 50. Vėliau taip pasielgę žmonės prisipažino, kad tai jų nuopelnas, tačiau jiems nejaučiu jokios nuoskaudos.

- Bet vis dar galite dirbti advokatu?

- Kai neturėjau darbo, svarsčiau tokią galimybę, tačiau tam irgi reikia nemažai laiko. Kai po nepriklausomybės atgavimo visiems prokuratūros darbuotojams buvo dalijami leidimai advokatauti, juo nepasirūpinau. O dabar reikėtų išlaikyti įvairius egzaminus. Kol kas neketinu palikti dabartinio darbo.

- Todėl, kad negalėtumėte ginti žmonių, kurie, Jūsų įsitikinimu, būtų kalti?

- Advokatas gali pasirinkti žmones, kuriuos ginti. Niekas negalėtų pasakyti, kad teisme su jais elgiausi nehumaniškai. Net ir tie, kuriuos nuteisė, pasveikinimus rašydavo iš įkalinimo įstaigos. Ar galėčiau ginti žmogžudį, tai atskira tema. Tai baudžiamoji teisė ir apie ją būtų galima labai ilgai kalbėti, tačiau net Konstituciniame Teisme pasisakiau prieš mirties bausmę.

- Vis dėlto, ar galėtumėte pasakyti, kad atsigavote po Jus užgriuvusių negandų?

- Nėra to bloga, kas neišeitų į gerą.

- Taip sako optimistas?

- Ko gero, pesimistas. Galbūt per ilgai užsibuvau politikoje. Jei būčiau likęs teisėsaugoje, gyvenimas gal būtų pasisukęs kitaip. Ir dabar, kai reikia atsiskaityti su namo remontininkais, jie iš manęs tikisi nuplėšti daugiau nei iš eilinių piliečių. Aš neturiu, o jie įsivaizduoja, kad turiu labai daug. Negaliu su žmona nuvažiuoti į Havajus... Ką į Havajus, net į šiltą Vakarų Europos valstybę.

- O kur tuomet praleidote atostogas?

- Labanoro girioje. Miške kartais būna labai įdomu, pavyksta atsipalaiduoti.

- Tačiau žmona nori į Europą...

- Ji, kaip ir aš, aplankė ne vieną Europos valstybę. Bet ne prieš kelerius metus, o kai šokome Vilniaus valstybinio universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Patyrėme daug malonių akimirkų. Pamenu, neblogai šokdavome.

- O dabar dar pašokate?

- Eikit, man jau 47-eri, saiką jausti reikia.