Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Dulkės ant tradicijos veido
2002-12-14
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Kai Žemėje atsidūręs Mažasis Princas norėjo išsiaiškinti, kur žmonės, Gėlė jam paaiškino, jog keletą jų matė, tačiau, būdami be šaknų, jie nuolat blaškomi vėjo ir todėl jiems esą taip sunku.
Perfrazuodami šiuos žodžius, šaknimis pavadinkime tradicijas, klausdami savęs, ar pastebime dvasinį diskomfortą dėl jų nebuvimo, ar svarbūs mums patiems pastovieji miesto, jo kultūrinio gyvenimo ženklai? Juolab kad kalbėdami apie kultūrinį miesto gyvenimą labiau akcentuojame jų patrauklumą užsieniečiams nei miesto bendruomenės reikmėms, jos dvasiniams interesams. Baigiantis metams tokie svarstymai ateina į galvą dar ir todėl, kad norom nenorom sumuojame praradimus ir atradimus.
“Traviata” ir laiko metamorfozės
Aplinkybės lėmė, kad pirmoji profesionalioji opera lietuviškoje scenoje buvo Džiuzepės Verdžio opera “Traviata”. Nuo pirmosios premjeros Kaune 1920-ųjų metų gruodžio 31-ąją aštuoniasdešimt vienerius metus ji buvo rodoma paskutinį nueinančiųjų metų vakarą. Šiemet tokios tradicijos nebebus: Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rengiamas šventinis koncertas. Kaune šios operos fanams ir tradicijų paisantiems klasikinio išsilavinimo žmonėms “Traviata” rodoma gruodžio 30-ąją.
Tai, kad Naujuosius metus sutikdavome su nosinaite ašaroms šluostyti, apverkdami gražios kurtizanės meilės istoriją ir jos dramatišką dalią, yra tik aplinkybių sutapimas. Būtent atsitiktinumas nulėmė pirmojo veikalo pasirinkimą, nes pirmoji lietuvių profesionalioje scenoje rodoma opera galėjo būti “Eugenijus Oneginas”, kiti klasikos kūriniai. Net ir Miko Petrausko “Birutė”, kuriai libretą dar 1895-aisiais parašė Maironis.
Pirmųjų idealistų, užsibrėžusių jaunai valstybei padovanoti profesionalų operos spektaklį, palankumą “Traviatai” lėmė pats kūrinys: nereikėjo choro, baleto, užteko Kipro Petrausko apsisprendimo dainuoti Alfredą, Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės sutikimo kurti Violetos, Antano Sodeikos - Žermono, Veronikos Podėnaitės - Floros vaidmenis. Skolintais frakais vilkintieji solistai rekvizitą gabeno iš namų. Išlikęs pasakojimas, kad Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė patalynę finalinei scenai gabenusi iš namų, o artistai apsižiūrėjo, kad jų batai visiškai netinka prie frakų. Nepaisant to, spektaklio premjera sukėlė didelį Kauno publikos susidomėjimą, o po 100 auksinų kainavę bilietai buvo graibstyte išgraibstyti.
Kiek siekia mūsų atmintis, “Traviatos” bilietai Naujųjų metų išvakarėse būdavo graibstomi, visada atsirasdavo entuziastų, kurie nepatingėdavo sėsti į autobusą, kad nukaktų į Vilnių pažiūrėti Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rodomą “Traviatą”, ir visai nesijaudindavo, kad pusiaunaktis juos užklups autobuse dar nepasiekus namų.
Tačiau atminty gyva ir kitokia šių spektaklių atmosfera. Pamatyti Naujųjų metų išvakarėse rodomą “Traviatą” buvo lyg ir turtingosios Kauno visuomenės prestižo reikalas. Tačiau kai pirmasis veiksmas baigdavosi baliaus scena, dalis publikos po pertraukos į salę arba sugrįždavo su šampano taurėmis, arba, tiesmukai supratę garsiąją ariją “Pakelkim, pakelkim...”, išeidavo iš teatro tų taurių kilnoti: juk Naujieji metai čia pat, juos priimta sutikti linksmai.
Kauno muzikinio teatro trupė, nors ir perleidusi profesionalios operos tęstinumo teises vilniečiams, neišsižadėjo prisiminimų. 1993-iaisiais, kai buvo intensyviai atkuriami Adelės ir Pauliaus Galaunių namai, atnaujinto “Traviatos” spektaklio lėšas teatralai paskyrė ekspozicijos apie pirmosios mūsų Violetos vaidmens kūrėjos Adelės Nazabitauskaitės-Galaunienės gyvenimą įkūrimui. Tačiau “Traviata” daugeliui atrodo ne pats tinkamiausias spektaklis artėjant Naujųjų metų sutiktuvėms, sakoma, kad pasaulio scenose taip nesielgiama, juolab kad yra kur kas linksmesnių, labiau tokiam vakarui tinkančių operų. Šiemet naujametės “Traviatos” atsisakyta ir Vilniuje, o kauniečiams bus rodomas premjerinis spektaklis “Grafas Liuksemburgas”.
Vidurnakčio koncertai
Tradiciniai koncertai Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo dešimtmečių išbandyta puiki ir kauniečių pamėgta tradicija. Šiemet varpininkai Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis koncertą pradės 21 val., jis baigsis prieš vidurnaktį, kol aikštės neužtvindo gerokai atsipalaidavusi publika.
Liaudies ir klasikinės melodijos, metų sandūros pusiaunaktį vilnydamos per miestą, teikė jam šventiškumo, kauniečiai gerai žinodavo ir mielai pasakodavo atvykusiems, kokia sena varpų muzikos tradicija, didžiuodavosi, kad anaiptol ne visur tokia įsitvirtinusi. “Gaila, - sako tradicijos puoselėtojas kompozitorius Giedrius Kuprevičius, - tačiau žmonės elgėsi netinkamai. Atrodo, jog dalis žmonių nė neįsivaizduoja, kad palydėti senuosius ir sutikti Naujuosius galima nedaužant butelių, nelaidant petardų minioje. Laikas, kai iš varpų bokšto sklindant populiariajai “Pakelkim, pakelkim...” žmonės linkėdavo vieni kitiems gerų metų ir net bučiuodavosi, jau praėjo. Kai prieš metus Vilniaus Rotušės aikštėje buvo “non- stop” rodomas mano M.K.Čiurlionio projektas, stebėjausi publikos laikysena, atmosfera. Sutikau daug meno žmonių, atėjusių į aikštę, kad be įsipareigojimų užstalės ritualams pabūtų drauge, palinkėtų vieni kitiems gerų metų. Kaune kažkodėl viešuose renginiuose labiausiai dominuoja agresyvusis sluoksnis, savo emocijas reiškiantis pačiomis brutaliausiomis formomis”.
Pasak teatrologės Dainos Klimauskaitės, tikrų melomanų gretos retėja, tai ir skatina kai kurių kultūrinių renginių kaitą. Be to, nauja karta linkusi revizuoti senąsias tradicijas, nežino jų atsiradimo aplinkybių. “Nesu nusistačiusi prieš permainas, sutinku, kad laiko ritme daug kas turi keistis, svarbu, kad permainos būtų kokybiškos”.
Nuo aikštės iki salės
Tarpušvenčiu Kaune rengiama nemažai koncertų. Mėgėjų chorai padovanos daug puikių klasikinės religinės muzikos koncertų, jie skambės daugelyje miesto bažnyčių. Kauno filharmonijos koncertų ciklas “Nuo šv. Kalėdų iki Naujųjų metų” žada daugybę puikių susitikimų su nemariąja klasika. Du paskutinieji metų vakarai taip pat ketina įteisinti tradiciją: viename koncerte karaliauja valsų karaliaus valsai, o Naujųjų metų išvakarėse kartu su Johano Štrauso muzika, skambančia koncerto II dalyje, pasirodys ir Kauno solidieji kolektyvai. Šiemet dainuos Kauno valstybinis choras, gros Kauno kamerinis orkestras. Paskutiniajame metų koncerte tradiciškai pristatomas ir jaunasis menininkas. Šįkart tokia garbė tenka pianistei Linai Krėpštaitei, kuriai tai bus savotiškas kūrybinės sėkmės palinkėjimas.
Senųjų metų palydėjimo tradicija jau “okupavo” ir Rotušės aikštę. Nežinau, ar šiomis dienomis ja einantieji pagalvoja, jog tokioje, švelniai tariant, melancholiškoje, blausioje erdvėje norėtų palydėti nueinančiuosius ir sutikti ateinančiuosius metus. Naujamečio koncerto aikštėje rengėjai sako, kad jis adresuojamas jaunai publikai, visos linksmybės išsilies į smagią diskoteką, o aikštė būsianti šviesi nuo fejerverkų. Tačiau atlikėjams sceninė pakyla nebus statoma, jie koncertuos iš Rotušės balkonėlio. Ne todėl, kad taip originaliau. Tokia metafora atsirado iš skaudžių pamokų apie neprognozuojamą publikos reakciją, kurią vadinti tradicija neapsiverčia liežuvis.
