Dėl šventos ramybės


2006-12-12
Dėl šventos ramybės

Juozas važiavo namo vis dar nesugalvojęs, ką pasakys ten jo laukiančiai Kristinai. Jis grįžo dviem valandomis vėliau, nei buvo sutarta, buvo išsijungęs mobilųjį telefoną ir nežinojo, kaip tai paaiškinti. Sakyti tiesos savo pavydžiai draugei jis negalėjo. Jis buvo susitikęs su savo buvusia mergina, telefoną išjungė, kad netrukdytų. Praleistų Kristinos skambučių buvo daug - ji skambino net dvylika kartų.

Ramunė buvo ta mergina, kurios dėmesio jis ilgai laukė. Iš pradžių ji draugavo su kitu, o jis svajodavo, kad kada nors ji tuo vaikinu nusivils ir pagaliau pastebės jį. Pastebės kaip vaikiną, nes jie buvo geri draugai gal nuo aštuntos klasės. Šnekėdavosi apie knygas, muziką, pasakodavo apie savo nesėkmes ir guosdavo vienas kitą, ypač kai nesisekdavo meilės reikaluose.

Galiausiai Juozas padėjo jai surinkti pinigus abortui. Prieš tai dar jis pasiūlė visiems pasakyti, kad vaiko tėvas yra jis, ir susituokti. Kam Ramunei taip rizikuoti savo sveikata? Ji pabučiavo jį į skruostą, padėkojo už gerumą, bet atsisakė sakydama, kad nėra verta tokios jo aukos.

Jis neišdrįso pasakyti, kad jau seniai ją myli ir tai nebūsianti auka, o jo karščiausio troškimo išsipildymas. Jis galvojo, kad, tai išgirdusi, ji pasijus tarsi visą laiką būtų buvusi apgaudinėjama.

Po to įvykio ji ilgai nesidomėjo kitais vaikinais ir jie drauge praleisdavo itin daug laiko. Eidavo į kiną, pasivaikščioti, šokti. Po kurio laiko Ramunė pasakė, kad jiedu elgiasi lyg būtų pora. Tada jis išdrįso ją pabučiuoti. Greitai nuo bučinių jie perėjo prie didesnio artumo ir Ramunė padėkojo, kad jis padėjo jai pasveikti po tos labai nelaimingos meilės.

Ramunė įsidarbino administratore didelėje kompanijoje. Ten buvo daug jaunų žmonių, su kuriais jai patiko bendrauti. Laiko pabūti su Juozu buvo vis mažiau. Juozas mokėsi ir dirbo vis dar tikėdamasis, kad Ramunė atsidžiaugs naujomis pažintimis ir sugrįš pas jį.

Per vieną jų susitikimą Ramunė be perstojo čiauškėjo apie kažkokį Ričardą. Paskui pareiškė, kad tikriausiai jį spėjo įsimylėti, ir pasidžiaugė, kas tarp jų su Juozu nebuvo nieko rimto. Tiesiog dviejų vienišų žmonių pasikeitimas šiluma, mėginimas taip numalšinti meilės ilgesį.

Juozas tylėjo, nes buvo pritrenktas tokio posūkio. Paskui jis nusprendė, kad Ramunė jo niekada nemylėjo ir, matyt, nemylės. Rado savyje jėgų jai atleisti ir pradėjo žvalgytis į kitas merginas.

Su Kristina jie susitikdavo po darbo kelis kartus per savaitę, drauge vakarieniaudavo, nakvodavo vieno kurio bute, o savaitgalį kur nors nuvažiuodavo. Jam to pakako, Kristina sakydavo, kad jai - taip pat, bet ją nuolat kankino pavydas.

Su Ramune Juozas nesimatė kelerius metus. Netrukus po to pokalbio ji išvažiavo gyventi į Vilnių, nes atsirado darbo vieta centrinėje firmos kontoroje. Matyt, ji buvo labai užsiėmusi, nes net nebepaskambindavo, nors galėjo - juk jie buvo seni geri draugai. Juozui iš pradžių buvo skaudu, o paskui jis nutarė, kad taip daug geriau, lengviau. Jis net pats pradėjo tikėti, kad tapo jai beveik abejingas.

Tos dienos skambutis viską apvertė. Jis nuskubėjo susitikti su Ramune ir vėl dėl jos jaudinosi. Norėjo ją ne tik paguosti, moraliai palaikyti, bet ir apsaugoti nuo visų nemalonumų. Kalbėdamas su ja jautė virpulį. Ramunės bėdos buvo kaip ir visuomet - dėl pernelyg karštų jausmų ir neprotingo patiklumo. Šįsyk ji mylimam žmogui paskolino “valdiškų” pinigų, o jis juos pralošė.

Tai buvo daug svarbiau, nei sugalvoti, ką pasakyti Kristinai. Pinigų suma buvo didelė ir Juozas suprato, kad lįsti į skolas dėl moters, kuri jo niekuomet nemylės, yra kvaila. Bet mintys vis sukosi apie tai, iš ko galėtų paprašyti tokios paslaugos.

Kristina laukė pagaminusi vakarienę ir buvo labai nelaiminga, nes valgis ataušo. Ji nepatikliai žvelgė į Juozą ir tiesiai paklausė, kur jis buvo. Jis sumurmėjo, kad vienas draugas pateko į bėdą ir jam skubiai reikia didelės sumos pinigų. Jie keliese važinėjo pas visus savo pažįstamus, kurie galėtų pagelbėti ir nenorėjo blaškytis, todėl išsijungė telefoną. Dėl šventos ramybės, kad tik Kristina nieko neįtartų, jis paklausė, gal ir ji galėtų paskolinti pinigų. Ši sakė galinti paprašyti pinigų iš savišalpos kasos savo darbovietėje, jei tas jo draugas jam toks svarbus. Pasiūlė kitą vakarą pasikviesti jį arbatos, juk negalinti duoti pinigų visai nematytam žmogui.

Skirmantė