Darnos ansamblis


2003-07-19
Darnos ansamblis
Nauja dainininko Juozo Malikonio ir pianistės Virginijos Daugirdienės programa dar kartą įrodė, kad publika mėgsta šį ansamblį

Sprendžiant iš Rotušės baltojoje salėje susirinkusios publikos reakcijos, vokalinės muzikos valanda neprailgo nė vienam. Solisto Juozo Malikonio ir pianistės Virginijos Daugirdienės koncerto programa buvo sudaryta kontrastų principu: susikaupimo ir ramybės nuotaikas keitė “blizgučiai”. Daugiausia jų, žinoma, pasilikta pabaigai. (Dž.Mejerbero Marselio daina iš operos “Hugenotai”, J.Štrauso Župano kupletai iš operos “Čigonų baronas”, bisui padainuota D.Kabalevskio “Don Kichoto serenada”).

Akivaizdu, kad solistas turi gerą vokalo mokyklą, suformavusią gražaus tembro bosą su baritono atspalviu (kitaip balsas jau seniai būtų be laiko “nuplėštas”). Tačiau, svarbiausia, turi tą ypač gyvybingą neišmokstamą savybę - muzikinę ir artistinę inteligenciją. Todėl girdėdami Juozo Malikonio dainavimą jau negalime kalbėti vien apie jo vokalą. Turime jį vertinti kaip didelės įtaigos ir profesinio meistriškumo kūrybinę individualybę, jau daugiau nei tris dešimtis metų formuojančią mūsų artistinės kultūros įvaizdį.

Nežinau, kaip šiandien J.Malikonis traktuotų savo sukurtus legendinius Don Žuano ar Figaro personažus iš V.A.Mocarto operų, kaip ir kuo apstulbintų žiūrovus. Jam visada buvo svarbu analitinis, logiškas santykis su veikalu, bet dabar, tą įrodė koncertas, jis tapo gal dar skvarbesnis ir brandesnis. Emocionalią romantinę muziką (o tokių kūrinių dauguma solisto kameriniame repertuare) J.Malikonis šiandien linkęs suvokti kaip gryną estetinę vertybę: pastebėti ne tik jos formą, melodijų sandarą, frazių niuansus, bet ir intelektu suvokti šioje muzikoje glūdinčių jausmų grožį, jų taurumą (P.Čaikovskio romansas “Ašara virpa”, M.Glinkos romansas “Abejonė”, Dž.Verdžio Fiesko romansas iš operos “Simonas Bokanegra”).

Tokių populiarių ir neabejotinai sudėtingų kūrinių šiais laikais gali imtis tik asmenybė, ne vieną dešimtį metų išbuvusi koncertinio gyvenimo sūkuryje, subrendusi tiek muzikos požiūriu, tiek psichologiškai. J.Malikonio, regis, netrikdo, kad šie, o ir kiti dainuotieji kūriniai atliekami dažnai, daug jų yra įrašų. Solistas žino, jog tai visų subrendusių dainininkų savastis, niekas neturi jiems monopolio.

Jau septynerius metus dainininkas kameriniuose koncertuose muzikuoja drauge su pianiste Virginija Daugirdiene. Kiekviename renginyje ansamblis kilsteli aukštyn atlikimo kokybės kartelę. Ansamblio “susidainavimas”, sampratos bendrumas koncerto metu atsiskleidžia abipusiu pasitikėjimu, išraiškos pilnatve, vidiniu džiugesiu. Beje, abu muzikus, regis, glaudžiausiai jungia bendra nuostata: pasakyti klausytojui, kas jų atliekamajame kūrinyje svarbiausia ir reikšmingiausia. Abu nemėgsta formalaus atlikimo. Dėl universalaus, šiluma spinduliuojančio muzikavimo, prieinamo nebūtinai tik muzikantams, šį ansamblį labai mėgsta publika, bent ta jos dalis, kuri atvira garsams.

Visai negalvodamas apie jokią būsimą recenziją, solistas J.Malikonis sykį prisipažino: “Niekad nedainuoju muzikos galvodamas, kad užkariausiu plačiąją publiką. Tačiau man malonu, kai tą padarau. Bet kai vėl pradedu rengti naują kūrinį, pamirštu bet kokį pasisekimą. Esu vėl tas pats abejojantis ir susijaudinęs Juozas Malikonis, lyg viską daryčiau pirmąsyk”. Koks didis artistas nepasirašytų po šiais žodžiais?