Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Dalia KUTRAITĖ-GIEDRAITIENĖ
2003-11-08
Remigijus JURGELAITIS
Ji vadinama viena įtakingiausių ir artimiausių Prezidento Rolando Pakso bendražygių. Pati neslepia, kad, kaip ir šalies vadovas, vadovaujasi tais pačiais principais: idealistiniu požiūriu į gyvenimą ir nepaprastu pareigingumu. Net kilus skandalui dėl galimo Prezidento komandos narių bendradarbiavimo su Rusijos nusikaltėliais, ji bando išsaugoti idealizmą ir tiki šalies vadovo nekaltumu. Matyt, todėl ji vadinama dešiniąja Prezidento ranka. “Šios dienos sunkiausios mano gyvenime. Patiriami išgyvenimai prilygsta nebent artimo žmogaus netekčiai”, - nelinksmai kalba Prezidento patarėja vidaus politikos klausimais Dalia KUTRAITĖ-GIEDRAITIENĖ
- Šią savaitę Valstybės saugumo departamento (VSD) išslaptintuose pokalbiuose girdėti, kad iš Prezidentūros palankių sprendimų besitikintis Jurijus Borisovas labiausiai nepatenkintas Jumis. Kodėl?
- Tai, ką išgirdau apie save, yra labai nemalonu. Nenoriu sureikšminti, nenoriu prisidėti prie emocijų jūros. Jau savaitę gyvename vien komentarais ir kaltinimais. Manau, kad šiuo metu valstybėje svarbiausia atstatyti pasitikėjimą, atkurti gerą jos įvaizdį.
- Iš tų pačių garso įrašų susidaro įspūdis, kad Jūs vienintelė stengėtės sustabdyti negerus procesus Prezidentūroje.
- Visuomet stengiausi laikytis tų principų, pažiūrų, kurias man įskiepijo nuo jaunystės. Džiaugiuosi, kad man niekada neteko jų paminti. Manau, kad išsakyti abejones, vertinimus yra mano pareiga. Taip suprantu savo darbą.
- Dar kovą buvo pasigirdę kalbų, kad Prezidentūroje formuojasi dvi atskiros komandos - senoji ir naujoji. Ar nemanote, kad jei tuomet būtų pripažinta ši problema, valstybėje nebūtų kilę tokio sąmyšio?
- Ir šiandien galiu pasakyti tą patį, ką kalbėjau kovą. Bent jau aš Prezidentūros komandoje jokio susipriešinimo nejaučiu. Nepastebėjau jokio priešiškumo iš tų kolegų, su kuriais dirbu, nejaučiu jokių neigiamų emocijų ir jiems. Galėčiau pasakyti, kad konfliktavau vos su vienu žmogumi - dosniausiu Rolando Pakso rinkimų kampanijos rėmėju Jurijumi Borisovu. Trinties kolektyvo viduje aš nepastebėjau.
- Su J.Borisovu konfliktas prasidėjo dėl to, kad jis reikalavo vykdyti prieš rinkimus duotus pažadus?
- Tas konfliktas prasidėjo dar vykstant rinkimų kampanijai - išsiskyrė mūsų požiūriai, kaip ji turi vykti. Apskritai iš abiejų pusių atsirado labai didelis nepasitikėjimas.
- Neoficialiai pranešama, kad po kratų J.Borisovo namuose rastas dvidešimties punktų dokumentas, kaip spėjama, - prieš rinkimus pasirašyta sutartis tarp Prezidento ir jo rėmėjo. Prezidentas iki šiol nėra pareiškęs, kad su J.Borisovu nėra pasirašęs jokios sutarties, kalbėjo tik apie sutartis, kurios būtų neteisėtos ir kenktų žmonėms. Ar tokia sutartis egzistuoja?
- Nemačiau Prezidento sutarčių su Borisovu. Neabejoju, kad jų nėra. O pats Borisovas gali būti prisirašęs įvairių punktų, jis gali būti numatęs daugybę dalykų. Kiek žinau, jis yra žmogus, mėgstantis ir lenteles, ir užrašus. Jo namuose galima rasti netikėčiausių dalykų, bet su tuo nederėtų sieti Prezidento.
- Tačiau J.Borisovas, kaip girdime pokalbiuose, reikalavo tuos punktus vykdyti.
- Matote, mano bendravimas su ponu Borisovu pasibaigė anksčiau, nei baigėsi rinkimai. Mes neturėjome jokių kontaktų, jokių pokalbių, keli nemalonūs pokalbiai rinkimų kampanijos metu padėjo tašką mūsų bendravimui.
- Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kaip Remigijus Ačas tapo vienu svarbiausių Prezidento patarėjų. Kas pasiūlė jo kandidatūrą?
- Ponas Ačas buvo ilgametis Liberalų sąjungos narys, vėliau jis kartu su kitais žmonėmis kūrė Liberalų demokratų partiją. Jis, palikęs savo verslą, labai daug dirbo rinkimų štabe. Pažintis su juo yra sena. Tik tiek.
- Nejaugi?
- Sakau, kad jis padėjo kurti partiją. Jis buvo patikimas ir gerai žinomas žmogus, ne šiaip iš kažkur atsiradęs. Jis nuoširdžiai dirbo mūsų komandoje.
- O Jums, kaip kolegei, niekada nekildavo abejonių dėl jo patikimumo?
- Man, kaip ir kitiems Prezidentūros darbuotojams, pareikšti kaltinimai buvo netikėti. Aš tikiu, jog bus įrodyta, kad jie yra nepagrįsti. Šios skambios antraštės, žinoma, trikdo kiekvieną, tačiau pažintis su tam tikrais žmonėmis, telefoniniai pokalbiai dar nėra įrodymas, jog jau padarytas nusikaltimas. Mes visi išgyvename, tačiau dabar reikia sukaupti ramybę ir laukti objektyvaus tyrimo. Jis turėtų atsakyti į visus klausimus.
- Panašu, kad premjeras Algirdas Brazauskas į vieną jau atsakė: Prezidentui tėviškai patarė performuoti patarėjų komandą. Kaip vertinate tokį siūlymą?
- Tokį sprendimą galėtų priimti tik Prezidentas. Kol kas negaliu pasakyti, kaip Rolandas Paksas jį vertina.
- Anksčiau apie tokias galimybes nebuvo kalbama?
- Kaip visi žinome, yra sustabdyti Remigijaus Ačo įgaliojimai. Tai žingsnis, kurio reikalavo susidariusi situacija. Apie kitus žmones kol kas nekalbėta.
- Jau ilgiau nei savaitę, kaip ir Prezidentas, privalote aiškintis visuomenei...
- Įtampa yra labai didžiulė. Save ir kitus kolegas drąsinu, kad, išgyvenę tokį išbandymą, totališką pasipriešinimą, kuriame yra labai daug neargumentuotų, faktais neparemtų, iki šiol neregėtais metodais paremtų kaltinimų, tapsime stipresni. Dabar esame tokioje situacijoje, kai nieko nereiškia nekaltumo prezumpcija. Dabar visi šneka, kad Prezidento patarėjai siejami su Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovais, vadinasi, išgirdę kiekvieną tokį pasakymą, mes suprantame, kad tai taikoma ir mums. Žmogiškąja prasme toks krūvis yra ne kiekvienam pakeliamas, bet mes išlaikysime. Mūsų sąžinė rami, mums gerai miegasi.
- Iš tiesų nekankina nemiga?
-
Man pavyksta užmigti, tuo džiaugiuosi ir guodžiuosi. Kai gerai miegi, visą dieną gali būti stiprus. Juokauju sakydama, kad kai sąžinė rami, tai ir miegi. Labai sunku, nežinau, ar kada nors teko ką nors panašaus išgyventi. Gal tik artimųjų netektis gali prilygti šiai situacijai.
- Prisiminkime tuos laikus, kai susipažinote su dabartiniu šalies vadovu. Regis, pokalbis su tuometiniu Vilniaus meru Rolandu Paksu buvo pirmasis Jūsų laidų cikle “Dalia Kutraitė kalbina”. Kodėl Jūs būtent jį pasirinkote?
- Čia mano laidos režisierės nuopelnas. Nors mums abiem norėjosi pradėti nuo žmogaus, kuris ekrane nebuvo daug kartų matytas, kuris nebuvo labai žinomas, bet nuojauta sakė, kad mes apie jį dar sužinosime.
- Pirmą kartą susitikote jo namuose. Ar tuomet jau galvojote apie galimybę dirbti kartu su juo?
- Kai atvykome filmuoti, šeimininko dar nebuvo namuose. Jis grįžo smarkiai vėluodamas ir, stebint jį, susidarė netikėto jaunatviškumo įspūdis. Galvojau, tai kiek gi jam dabar galėtų būti metų? Maniau, kad tokį postą užimantys žmonės, kaip įprasta, būna solidūs ir oficialūs, o mano, kaip žurnalistės, uždavinys ištirpdyti tą šaltumą. Mes todėl ir važiuodavome filmuoti savo pašnekovų į namus, kad nesijaustų to oficialumo. Bet tą kartą įsivaizduotino oficialumo ir solidumo nebuvo.
- Vis dėlto kaip atsitiko, kad Jūs atsidūrėte Savivaldybėje: pati pasiprašėte ar Rolandas Paksas Jus pasikvietė?
- Po laidos praėjo nemažai laiko. Mes su Paksu susitikdavome įvairiuose renginiuose. Kartą jis man lyg ir juokais pasiūlė ateiti dirbti į Savivaldybę, o aš ėmiau ir sutikau. Šis apsisprendimas, beje, man kainavo kur kas daugiau ryžto nei sprendimas tapti Vyriausybės kanclere.
- Jau kelerius metus esate šalia Rolando Pakso. Ar galėtumėte nusakyti, kokia šiandien yra jo būsena?
- Pirmieji mūsų bendro darbo metai iki garsiosios “Williams” sutarties buvo iš tiesų ramūs ir sėkmingi. Paksas jautė palaikymą, paramą. Tai ir viskas. O vėliau prasidėjo kasdienė nesiliaujanti kova. Abejoju, ar savaime gali susiklostyti tiek situacijų, jog vienam žmogui reikėtų išgyventi tiek įvairių pasipriešinimų, nepelnytų pažeminimų, įskaudinimų. Pasibaigus šitai istorijai, kurios pabaigoje, neabejoju, bus aiškiai atstatyta tiesa - kad Prezidentas nepažeidė nei Konstitucijos, nei kitų įstatymų, žmonės supras ir tai, kad šis skandalas ir neatsakingi kai kurių politikų pareiškimai padarė labai didelę žalą valstybei. Manau, kad šis skandalas dar labiau užgrūdins Prezidentą, jis kaip asmuo taps neapsakomai stiprus. Silpną žmogų išbandymai parklupdo, o stiprų užgrūdina.
- Kai iš Lietuvos televizijos atėjote dirbti į Vilniaus savivaldybę, Jūsų buvo klausiama, kodėl veliatės į tą biurokratinį aparatą. Ar dabar jau žinote atsakymą?
- To iki dabar savęs klausiu. Matyt, dirbti įvairiuose sūkuriuose yra mano pareiga. Kūrybinis darbas teikia neapsakomai daug gerų emocijų, o šis darbas - neapsakomai daug blogų emocijų, - šypsosi. - Bet emocijų užtenka. Tikiu, kad būdama politikoje sugebėsiu išgyventi visas skaudžias pamokas ir iš to daug pasimokysiu. Manau, kad tai ir yra atsakymas, kodėl tapau politike. Žmogiškąja prasme man atrodo, kad gyvenimas duotas tam, kad mes čia nepražūtume, kad sugebėtume mokytis iš kiekvienos situacijos, iš kiekvienos netekties, iš kiekvieno skausmo. Manau, kad žmonės iš šio pasaulio turėtų iškeliauti tobulesni, nei į jį atėjo. Gal ir labai nusifilosofavau, bet tokie dalykai dabar mane guodžia.
- Tai ko konkrečiai išmokote iš pastarųjų dienų įvykių?
- Mes visi mokomės. Pavyzdžiui, Prezidentas suprato, kad neverta pasitikėti žmonėmis ir apie juos galvoti geriau, nei, kaip paaiškėja, jie iš tiesų verti. Būdamas sąžiningas jis niekada negali numatyti, kad politikoje bet kada yra peržengiami bet kokie padorumo slenksčiai, kad politikoje retai vadovaujamasi suvokimu, ar tai naudinga valstybei. Prezidentas turi nepaprastai didelį atsakomybės jausmą, matyt, todėl jis ir iš kitų tikisi to paties.
- Man susidaro įspūdis, kad toks idealizmas politikui greičiau trūkumas nei privalumas. Juo pasižymite ir Jūs.
- Stengsiuosi jį ir toliau išlaikyti. Jei po šių purvo vonių aš jį išsaugosiu, galėsiu leisti sau mažą prabangą savimi didžiuotis. Kito kelio nėra. Dėl idealizmo susilaukiu įvairių epitetų, tenka ginčytis. Kartais jis gali atrodyti kaip begalinis žioplumas ir erzinti kitus.
- Paprastai žmonės tokias savybes išsiugdo vaikystėje?
- Labai džiaugiuosi, kad mano vaikystė taip susiklostė, kad gavau labai tvirtus dorovinius pamatus, kokių tuo metu nebuvo. Labai dėkoju savo kaunietei tetai, kuri buvo vienuolyno vadovė. Sovietmečiu gavau tokių moralinių pagrindų ir pamokėlių, kokių ir dabar retai galima gauti. Man yra lengviau nei kitiems.
- Gerai supratau: augote vienuolyne?
- Kai grįžau iš Sibiro, su močiute likau Kaune pas tetą. Ji buvo įkūrusi pogrindinį vienuolyną, iki šiol jame gyvena seselės. Mano tėveliams neleido dirbti Kaune, nes jie buvo grįžę iš Sibiro.
- Niekada nenorėjote pasilikti vienuolyne?
- Tikrai ne. Visuomet norėjau ištekėti. Gyvenimas be visuomeninės veiklos, be šeimos man būtų nepriimtinas. Mano gyvenimas iš tiesų labai įdomus.
- Gal todėl Jus kai kas praminė Prezidentūros Žana d’Ark?
- Nejaugi norima pasakyti, kad man teks susideginti?
- To ir norėjau klausti.
- Negalėčiau būti panaši į ją, nes laikau save nelabai drąsiu žmogumi. Kai kažkas iš mūsų komandos pasakė esą jis nieko nebijo, pasakiau, kad aš visko bijau. Man labai ilgai teko kovoti su savimi, kol nugalėjau viešumos baimę. Dar vaikystėje tėvai mane drąsino: negalima būti tokiai bailiai, reikia eiti drąsiai, klausti. Pamenu, kai tėvai gatvėje mane paragino eiti žmonių paklausti, kur yra tam tikra vieta. Man tai buvo didelis išbandymas. Be to, labai nepatinka kovoti, mane slegia konfliktai. Nepatinka dalyvauti diskusijų laidose, tiesiog nepatinka bet kokia kova.
- Ar namie Jums pavyksta pamiršti darbo rūpesčius?
- Yra du dalykai, kurie mane saugo. Minėtasis saldus miegas. Kartais net juokinga - kuo blogesnė situacija susiklosto, tuo ilgiau ir geriau galiu miegoti. Be to, namuose sugebu pamiršti darbo rūpesčius, nuo to atsiriboti. Turiu ratą draugų, kurie visai nesusiję su politika, kurie atėję iš mano vaikystės. Jie visuomet šalia, ir jiems nesvarbu, ar esu patarėja, ar pensininkė, ar rašytoja.
- Dar turite rasti laiko šeimai.
- Šeima man yra labai didelė parama, tarp šeimos narių labai pailsiu. Visi mano vyrukai nežinau, kokių titulų verti. Nenorėčiau turėti tokios mamos ar žmonos, kuri dienų dienas nebūna namuose. Nesu dovana šeimai, bet šeima man yra didelė dovana. Praėjusį savaitgalį iš Vokietijos kelioms dienoms grįžo aštuoniolikmetis sūnus. Buvau suplanavusi su šeima praleisti daugiau laiko, tačiau prasidėjo skandalas. Namo grįždavau naktį, neturėjau laiko net kada su juo pasisveikinti. Įsivaizduoju, kaip turi jaustis sūnus, kuris grįžta aplankyti tėvų, bet su jais net nepabendrauja.
- Tai taip ir išvažiavo?
- Ne, ne, radau laisvą dieną. Nepaisant visų darbų, stengiuosi savaitgalius planuoti taip, kad atiduočiau duoklę šeimai.
- Ir nuvažiuoti į sodybą Molėtų rajone.
- Patys puikiausi savaitgaliai būna vasarą, kai šilta ir nelyja. Esu už banalų laisvalaikį, nemėgstu ekstremalių dalykų. Man labai patinka šeimoje, draugų rate. Stengiamės nekalbėti apie politiką. Niekada neturėjau kaimo, nors Kaune augau name su sodu. Visą gyvenimą pavydėjau draugėms, kurios girdavosi išvažiuojančios pas močiutę. Dabar džiaugiuosi, kad turiu savo kaimą. Mes jį susikūrėme. Dabar laukiu to meto, kai pati būsiu močiutė ir pas mane atvažiuos.
- Turite tokių planų?
- Kol kas ne. Kažkada juokavau, kad moterys, įkritusios į politikos vandenis, į pensiją turėtų būti išleidžiamos sulaukusios tiek metų, kaip ir balerinos. Iš tiesų mūsų darbe yra ganėtinai sunku, nuolat jaučiame įtampą.
- Vis dėlto ar jos nebūtų išvengta, jei Prezidentas būtų reagavęs į jam VSD nuolat pateikiamą informaciją?
- Gal buvo pateikiami kokie nors fragmentai, bet Prezidentas nematė visumos. Ką reiškia skambutis ar kokių nors žmonių pažinojimas. Mes net juokaujame, ar kas nors tau neskambina. Juk skambutis dar nėra nusikaltimo įrodymas. Tekstus taip pat galima įvairiai iššifruoti, kai kurias mintis ištraukti iš konteksto. Po šio paviešinimo valstybėje kilo sąmyšis, matau, kad ir verslininkai kalba išsiėmę baterijas.
- Jūs taip pat saugotės?
- Be abejonės, - juokiasi. - Tokia jau situacija.
