Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Daina BILEVIČIŪTĖ
2003-02-15
Jūratė KUZMICKAITĖ
Jau vien todėl, kad ši 38 metų dainininkė be galo domisi astrologija, dera paminėti, jog ji - Ugninis Drakonas ir Zodiako Avinas. Panašu, kad du ugnies ženklai padarė nemenką įtaką jos temperamentui, charakteriui, biografijai. Ji labai gyva, staigi, drąsi, kartais - beatodairiškai. Tai, kas patikima, bet nuobodu ir tradiciška, jos nevilioja. Būdama operos dainininke, ji dainuoja kitaip ir su kitais. Užuot traukusi klasikines arijas, ji surengia projektą “Pasaulinės klasikos metamorfozės” arba “Klasikos diversijos”. “Man neįdomu, kaip visi. Noriu originalumo”, - sako moteris, glostanti savo gyvenimą prieš plauką. Tai Daina BILEVIČIŪTĖ. - Ar nieko, jei pavadinsiu Jus Barbe devyndarbe?
- (Juokiasi.) Tai bus panašu į tiesą. Turiu milijoną darbų, tikrai. Labai daug veiklos su moterų klubu “6666”, nes artėja mūsų gimtadienis. Kiekvieną savaitgalį, išskyrus retas išimtis, - įvairios programos, išvykos. Dar rengiame duetų vakarą su Rosita Čivilyte. Aš dainuosiu graikiškas, prancūziškas dainas, Rosita - rokenrolus, o dar toje programoje bus baletas ir modernusis šokis. Vėliau “gresia” pasirodymas su vaikais. Prieš tai bus komiko vakaras, kur mes su Donalda Meiželyte būsime vedėjos... Ak, tiesa, dar rengiu savo kompaktinį albumą. Taigi darbelio iki kaklo.
- Kaip manote, kiek realus naujausias, jau garsiai nuskambėjęs Jūsų sumanymas - įkurti vilnietiškąjį “Mulen Ružą”? Kai kas tai spėjo priskirti “meninei fantastikai”.
- Galiu pasakyti drąsiai ir atsakingai: tai labai realus sumanymas. Tik, norint padaryti kažką tokio, visko reikia labai daug. Visų pirma - lėšų. Iš savo honorarų tikrai nesutaupysiu sumos, reikalingos, sakykime, gerų patalpų nuomai. Reikia suktis... Aš ir sukuosi. “Mulen Ružo” teatras Vilniuje bus.
- Kaip Jūs jį įsivaizduojate?
- O, įsivaizduoju gražiai. Neseniai susipažinau su jaunu kauniečiu dizaineriu Mantu, jis turbūt imsis viską projektuoti. O aš vaizduotėje jau piešiu, kaip ten viskas turėtų atrodyti. Sunkios aksominės užuolaidos, skulptūros-manekenai, publika stebi vyksmą scenoje įsitaisiusi už staliukų, gurkšnodama vyną, rūkydama gerus cigarus... Tokia kabaretiška dvasia.
- Ar Jūs tokia jau nuo vaikystės - su galva, prikimšta naujų idėjų ir svajonių?
- Man regis, taip.
- O kiek kartų nusvilote sparnus?
- Nenusvilau. Dar ne.
- Norite pasakyti, kad niekas Jums nekaišioja pagalių į ratus?
- Šitaip sakyti negalėčiau. Apmaudžiausia, kai kas nors nugvelbia idėją, ir tokių dalykų man pasitaiko ne taip jau retai. Bet, nepaisant visko, manau, kad tomis mano idėjomis labai daug kas “pasikrauna” gerąja prasme.
Kokiame nors sambūryje, kur sueina daug pramogų, kultūros pasaulio žmonių, kas nors būtinai ima ir paklausia: “Na, Bilevičiūte, tai ką “išmesi” naujo? Ką vėl originalaus darai?”. Panašiai, kaip “Kas geresnio, premjere?” Visi, kurie pažįsta, žino, kad mano galvoje nuolat knibžda įvairių dalykėlių. O mano astrologė dažnai sako: “Daina, susikoncentruok ties vienu. Dabar pasistenk ne dėl kitų, bet dėl savęs”.
- Jūsų astrologė?..
- Taip, Saulė Renata. Aš su ja dažnai konsultuojuosi. Iš tikrųjų tai ji mūsų moterų klubo astrologė, bet kartu ir mano asmeninė. Ji pagal žvaigždes sudėlioja, kas ir kaip mano gyvenime.
- Ir kas gi pagal žvaigždes Jūsų gyvenime?
- Saulė Renata man dabar pranašauja porą fantastiško pakilimo metų. Tačiau, sako, po to bus duobė. Aš jos paklausiau ir nė kiek neišsigandau. Tas pakilimas, nauji sumanymai, darbai vyksta jau dabar, ir tik aš žinau, kiek visa tai reikalauja jėgų. Tai, kad po kurio laiko, tarkim, po tų dvejų metų, “nusės elementai” - tai juk natūralu. Ilgiau nepatempčiau. Juk po didelių ir nelengvų darbų neišvengiamai išsenki ir reikia pasikrauti. Ar gamtoje, ar ramybėje, ar šeimyniniame bendravime.
- Ką galėtumėt pasakyti apie pastarąjį?
- Apie savo šeimyninį gyvenimą? Galbūt aš antrą vaiką gimdysiu. Maža kas gali šauti man į galvą.
- Ar antrasis vaikas gimtų santuokoje?
- Nežinau net. Kaip sakoma, kaip bus, taip bus.
- Regis, pats laikas aptarti tokį reiškinį, kurį labai gražiai apibūdina vieno romano antraštė: “Vyrai ir kitos nelaimės”.
- Tikrai. (Juokiasi.)
- Taigi ar Jūsų gyvenime jie nelaimė, ar atvirkščiai?
- Na... Visų pirma aš manau, kad vyrai nėra kiaulės. O jei rimtai, dabar esu labai laiminga.
- Kalbame ne apie darbus, tiesa?
- Kalbame apie vyrus. Jų mano gyvenime šiuo metu ne vienas. Šis laikas man labai ryškus, tai patirti aš linkėčiau kiekvienai moteriai. Kai aš juokdamasi sakau, jog turiu tris meilužius, tai nėra visiška netiesa. Tik reikia sutarti, kas yra meilužis. Mano manymu, šis žodis taikomas vyrui, kuris tavimi domisi. Gali būti ir dvasinis meilužis.
- Ir kaip tai galėtų atrodyti realiai?
- Paprastai. Vyrai, kuriuos aš vadinu meilužiais, į mano gyvenimą atėjo skirtingai, kartais net labai keistomis aplinkybėmis. Po paskutiniojo mano skandalo su spauda, kur aš buvau išvadinta žurnalistės užpuolėja, paskambino labai žinomas žmogus, kurio pavardės tikrai negaliu sakyti, ir tarė: “Aš būtinai turiu su tavimi susipažinti”. Taigi man tas skandalas išėjo į naudą. Dabar esu laiminga moteris. Aš mylima, ir galbūt ne vieno vyro.
- Jei jau užsiminėt apie tą skandalą - ar tikrai apstumdėte vieno šalies dienraščio korespondentę?
- Net nenorėčiau komentuoti. Per “Liežuvių” apdovanojimus mes su klubo “6666” kolegėmis net nusprendėme tą “nuskriaustąją” žurnalistę apdovanoti. Bet paskui aš pamaniau: kam iš žmogaus tyčiotis? Mergina buvo visiškai girta... Nors šiaip ji yra labai pikta ir mano atveju žaidė labai piktom priemonėm. O žmonės taip ir nesužinojo tikrosios priežasties. Kad aš buvau įžeista visų pirma kaip moteris, o jau po to - ir kaip žmogus. Tik gerai žinant priešistoriją galima kalbėti apie tai, kas vyko ir kaip vyko. O ne skleisti kalbas, kad aš neva ją vos ne daužiau į sieną ir panašiai.
- Tai visgi daužėte? Ar - ne?..
- Aš nekomentuosiu. Bilevičiūtė geriau patylės.
- Ar buvo Jūsų gyvenime ir daugiau situacijų, kai Jūs, iš pirmo žvilgsnio tokia atvira ir spontaniška, ryžotės verčiau tylėti?
- Be abejo, ir ne vieną kartą. Buvo laikas, kai aš gyvenau viena ir labai daug prisitylėjau.
- Tuomet laukėte ateinant į pasaulį savo dukrelės, taip?
- Taip. Tai buvo labai skaudus tarpsnis mano gyvenime. Vos netapau Veronika iš “Paskenduolės”.
- Tai užuomina apie...
- ...Taip, aš norėjau nusižudyti.
- Todėl, kad Jus, besilaukiančią vaikelio, paliko mylimas žmogus?
- Ne, nepaliko. Tokios buvo jo gyvenimo sąlygos ir toks apsisprendimas. Kitoks jis turbūt ir negalėjo būti. Jis buvo ir tebėra vedęs. Dabar, kai praėjo daug laiko, mes bendraujame santūriai, tik tiek, kiek reikia. Nepaisant visko, ką išgyvenau, šiandien esu jam dėkinga už tai, kad turiu nuostabią dukrą. Jai devyneri.
- Kaip reagavo to vyriškio žmona, sužinojusi apie Jūsų dukros gimimą?
- Tai įdomus atvejis. Ji nesužinojo. Ir dabar nieko nežino. Štai taip.
- Kas Jums padėjo auginti dukrą?
- Mano tėvai. O, mano Elegija turi nuostabius senelius, tikrą Dievo dovaną. Dabar ji gyvena kaip princesė. O tada, kai tik rengėsi ateiti į šį pasaulį, kai gimė... Taip, tada buvo visko. Aš ir badavau, ir gyvent neturėjau už ką, o dukros tėvas tuo metu irgi nepadėjo - buvo išvykęs į užsienį. Mano muzikinė karjera po gimdymo prasidėjo nuo valytojos darbo.
- Valytojos?..
- Taip. Mano mama dirbo valytoja prabangiame viešbutyje, gaudavo didelį atlyginimą. Tačiau ją suparalyžiavo. Tuomet mamą viešbutyje pakeičiau aš. Ten tokie nuostabūs skliautai... Šeštą valandą ryto, kai ateidavau dirbti, aš uždainuodavau. Išgirdo. Sako: kas gi čia? Klasiką dainuojanti valytoja? Ir surengė mano populiariosios klasikos koncertą. Mano muzikinė “krikštamotė” buvo Dalia Teišerskytė.
- Klausausi Jūsų ir galvoju: ar turite nors vieną kompleksą?
- Kompleksą? Aš? Žinoma, kad neturiu. Dėl ko turėčiau kompleksuoti? Dėl kažkokių fiziologinių savo ypatybių, dėl figūros? Ne, dėl tokių dalykų problemų nekuriu. Aš esu labai principinga ir į sceną einu tokia, kokia esu. Visai nebijau. Dėl ko dar galėčiau kompleksuoti?
- Pavyzdžiui, dėl romantiškosios linijos. Susilaukėte dukros nuo svetimo vyro. Dabar Jūsų gyvenime vėl linksniuojami vyrai, ir jų - ne vienas...
- Ar turėčiau to gėdytis? Aš nesigėdiju, aš džiaugiuosi. Per daug vyrų moteriai niekada nebūna. Vienas romansus dainuoja, kitas į kavinę vedasi, trečias aprengia, ketvirtas nurengia... Šitaip gyventi šaunu, bet aš suprantu, kad artėja laikas, kai kažkurį iš mane supančių vyriškių turėsiu pasirinkti. Kaip tai sudėtinga... Tokių manevrų mes mokome savo “bobų klube”, bet realybėje, kai reikia tokį žingsnį žengti nebe teoriškai, sunku. Iš vienos pusės lyg ir gerai - aš viena, taigi prieš nieką neatsakinga. Iš kitos pusės - lengvabūdiškai elgtis negaliu, turiu dukrą. Taigi esu klaidžioje kryžkelėje ir kartais pagalvoju - kuo man visa tai baigsis?
- O kokios pabaigos Jūs norėtumėte?
- Geros... Aš visą laiką maniau, kad tarp žmonių, tarp vyro ir moters vis dėlto svarbiausia yra dvasinis bendravimas, praturtinantis, atveriantis naujas galimybes tobulėti. Todėl vyro savo guolyje man norėtųsi tokio, kurį jaustum, vertintum kaip asmenybę, kurį galėtum pavadinti savo žmogumi. O kurį aš išsirinksiu, greitu laiku tikrai visi sužinos.
- Numatomos triukšmingos vestuvės?
- Taip, būtinai. Jos vyks pilyje. Mes su draugais, kurių turiu labai daug, iškelsime fantastišką puotą.
- Ar žmogus, kuris galbūt su Jumis bus tos puotos kaltininkas, yra visuomenei žinomas?
- Visaip gali būti. (Juokiasi.) Na, negaliu, negaliu sakyti pavardžių. Tai tokie rimti dalykai. Ir juk vis tiek ateis diena, kai visi viską sužinos.
