Būtinas politinis atsinaujinimas


2004-04-24
Būtinas politinis atsinaujinimas

Mūsų valstybės narystė ES - tūkstantmečio svarbos įvykis, ir šiandien esame lemtingo pasirinkimo kryžkelėje: ar Lietuva pasuks veržlaus augimo keliu (kaip Airija), ar taip ir liks labiausiai atsilikusia europinės bendrijos valstybe (kaip iki šiol Graikija).

Tačiau Lietuvos stojimas į ES - gerokai komplikuotas: neseniai valstybė patyrė milžinišką Prezidento institucijos krizę, iki šiol neturime patikimo socialinio pamato ir net augant ekonomikai mūsų šalyje didėja skurdas, kyla geriausių specialistų emigracijos banga, nekalbant jau apie įsisenėjusią ir nesuvaldomą (net nenorimą suvaldyti) korupciją. Beje, pastarosios įtaka šalies politiniams procesams paskatino naujų specifinių politinių jėgų, kurias būtų galima įvardyti kaip pinigų partijas, atsiradimą.

Pinigų partijų fenomenas

Iki šiol sėkmingai gyvuojanti neskaidri bei korupciją skatinanti šalies politinių partijų finansavimo sistema leidžia tam tikroms politinėms grupuotėms ne tik manipuliuoti gyventojų nuomone, bet ir įtvirtinti vien joms palankius įstatymus. Ar turi kokią ekonominę prasmę praėjusiais metais priimtas Mokesčių už naftos ir dujų išteklius įstatymas, ženkliai sumažinęs naftos įmonių mokamus mokesčius, be to, dar ir Vyriausybę įpareigojęs padengti naftos paieškų riziką?

Mūsų valstybė ir jos gyventojai patyrė milijoninių nuostolių, tačiau, matyt, šis įstatymas buvo naudingas Seimo valdančiajai daugumai. Ar ne iš šių proteguojamų rėmėjų resursų semiasi lėšų socialliberalai, pastarosiomis dienomis demonstruojantys pretenzingą ir šimtus tūkstančių litų kainuojančią reklaminę kampaniją, labai jau primenančią liūdnos atminties proletarinę “Iljičiaus lempučių” akciją. Taigi milijoninės investicijos ir toliau metamos į politinių rinkimų verpetą, o neaiškios kilmės pinigų dėka išrinkti politikai klusniai vykdo savo rėmėjų valią.

Nesuko sau galvos

Lygiai taip pat iš rusiškos karinės pramonės kapitalo įsisteigę borisovininkai net nesuko sau galvos, kad Rusijos pilietis neturi jokios teisės finansuoti Lietuvos Prezidento rinkimų kampaniją. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija ne tik nekonstatavo brutalaus finansinio pažeidimo, bet iš esmės įtvirtino antidemokratinę rinkimų tvarką, kurioje nugalėtojai, atsiradę per didelius ir nešvarius pinigus, neteisiami.

Štai kodėl jokiais etiniais teisiniais svertais nevaržoma politinė agitacija peržengė visas įmanomas ribas: reklamos specialistų apskaičiavimu, Rolando Pakso rinkimų kampanija galėjo atsieiti apie 15-20 mln. litų vietoje deklaruotų 3 mln. 287 tūkst. litų. Ką gi, “geradarys” Borisovas buvo apdovanotas liberaldemokratų auksiniu Garbės ženkleliu, o R.Paksas pavirto jo faktiniu tarnu. Jau žinome, kas iš viso to išėjo, nes apkalta tapo skaudžia mūsų naujausios istorijos dalimi.

Dar vienas būdingas pinigų partijos veikimo pavyzdys - tai J.Borisovo antrininku tituluojamas Viktoras Uspaskichas, milžiniškų lėšų dėka mikliai įšokęs į Lietuvos politinę avansceną. Plačioji Lietuvos visuomenė turėtų žinoti, kad atvykėlis iš Rusijos dar 1995 metais tebuvo baigęs aštuonias klases, ir šį faktą patvirtina Kėdainių apylinkės teismo archyvai. Tačiau jau po kelerių metų Artūras Paulauskas, vos tapęs Seimo pirmininku, V.Uspaskichą staiga pasiūlė Ekonomikos komiteto pirmininku.

Senieji funkcionieriai tebeveikia

Vienas svarbiausių pinigų partijas suformavusių veiksnių - tai senieji kompartijos ir komjaunimo funkcionieriai, jau iš pat pradžių kontroliavę besiformuojančias posąjūdines struktūras, o po to stabiliai įsitvirtinę savo senojoje, tačiau nauja vakarietiška ideologine etikete padabintoje partijoje. Visų jų galvosena bei pasaulėjauta atsirado tokiomis sąlygomis, kai buvo konkuruojama ne idėjomis ar sugebėjimais, o vien pastangomis kartoti ideologinius štampus.

Šie senieji politiniai įgūdžiai kuo puikiausiai atsiskleidžia visų pinigų partijų veikloje, pavyzdžiui, lipdant tokius absoliučiai tuščius šūkius kaip “Nusipelnėme gyventi geriau”, “Apšvieskime Lietuvą ir pasaulį”.

Tokios sąvokos, kaip nacionaliniai interesai, patriotiškumas, valstybinis mąstymas ar bent politinis padorumas, pinigų partijų funkcionieriams nereikalingos ir nesuprantamos. Juos valdantis įsisenėjęs refleksas yra tik vienas: politinė valdžia tolygi finansinei galiai.

Štai todėl ir mūsų užsienio partneriams akis badyte badanti valstybinė korupcija iki šiol turi puikias šiltnamio sąlygas klestėti. Jei vakarietiška politinė tradicija remiasi demokratinės teisės principais, tai Lietuvos politikoje daug ką lemia ne moralė ir teisė, o tik pinigų partijų diktuojama finansinė jėga.

Absurdo karuselė sukasi

Tai puikiai suprato ir atstatydintasis Prezidentas Rolandas Paksas, kuris, praėjus vos kelioms valandoms po balsavimo baigiamajame apkaltos procese, pareiškė ir vėl kandidatuosiąs Prezidento rinkimuose. Ką gi, lietuviško politinio absurdo karuselė toliau sukasi, ir tik galime stebėti vis labiau ryškėjančius atgaivinamos antivakarietiškos politinės tradicijos bruožus:

- pirma, neseniai Seime patvirtiname naujos redakcijos Politinių partijų ir organizacijų įstatymo pakeitimo įstatyme yra numatytas privalomas tūkstančio politinės partijos narių skaičius. Ir tai nieko bendro neturi su tokių politinių partijų ir organizacijų auditu, kurios nedalyvauja rinkimuose, nesugeba kurti savo programinių siekių, nepateikia net finansinių ataskaitų. Šis politinių partijų masiškumo reikalavimas - tai jau žingsnis atgal į netolimą praeitį, kai vienintelė kompartija buvo privalomai masiškiausia visoje šalyje.

- Antra, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 str. yra nurodomas rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti - net 20 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių, o laiku nepateikus tam tikrų duomenų - rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra jau tris kartus didesnis!

Bijo konkurencijos

Akivaizdu, kad šiandieninės pinigų partijos labai bijo net menkiausios galimos konkurencijos ir todėl, priimdamos sau palankius įstatymus, bando atsikratyti visų kitų politinių konkurentų. Netenka net abejoti, kad šios partinių privilegijų įtvirtinimo pastangos neskatina teisingumo, mūsų valstybės plėtros idėjų ar jų alternatyvų pasirinkimo politikos.

Kita vertus, tos pačios pinigų partijos dalyvauja įnirtingose tarpusavio politinėse grumtynėse dėl valdžios, kuri Lietuvoje jau seniai privatizuota ir tapusi labai pelningo biznio atmaina.

Pinigų partijos ir jų atstovai Seime - esamame ar būsimajame - didelė politinė Lietuvos nelaimė. Galėsime džiaugtis demokratija tik tada, kai galų gale bus atstovaujama šalies gyventojų daugumos interesams, sukurtas jų ekonominis ir socialinis saugumas. Iki objektyvių ir teisingų rinkimų kelias dar yra tolimas ir nelengvas. Akivaizdu, kad kuriant mūsų klestinčią ir demokratinę valstybę būtinas politinis atsinaujinimas.