Bulgariška šiandiena su prisiminimais apie lietuvišką praeitį
Sofijos gyventojai neskuba į Europos Sąjungą, negeria per rinkimus, nepeikia lietuviškų Maximų
Tik nelinkčiokit galva, jei norite pritarti savo draugui bulgarui, mat čia - atvirkščiai, linkčiojama norint pasakyti ne. Visa kita Bulgarijoje ne taip kardinaliai priešinga nei Lietuvoje. Tik, žinoma, jei lyginsime su Lietuva prieš gerus penkerius šešerius, o gal ir daugiau metų.
Nuo prašmatnumo iki dvoko
Sofijos oro uostas švara neblizga. Buvom bepradedą purkštauti, ak, kokia prasta šalies vizitinė kortelė. Bet dar nebuvom pamiršę vilniškio oro uosto reprezentacinių objektų - kad ir suvenyrų kiosko su pamėklišku, aiškiai iš kokio sovietinių laikų univermago nurašytu manekenu nubalnota nosimi ir aptrupėjusiomis rankomis, įspraustu į tautišką kostiumą.
Bulgarijos sostinės centras stebina kontrastais - čia tikrai daug dar iki Lietuvos neatėjusių skambiausių vardų parduotuvių, prašmatnių viešbučių, tačiau greta tebėra parduotuvių, kiek primenančių kažkada Lietuvoje veikusias dolerines, kuriose gali rasti ir papuošalų, ir buitinės technikos, ir žaislų. Šaligatvių plytelės pavojingai išsiklaipiusios, o dar tas dvokas, iš tolo tvoskiantis nuo šiukšlių konteinerių, kai kur sustatytų net po kelis tiesiai ant šaligatvių.
Tose, prabangiosiose, skambių vardų parduotuvėse tuščia. Gatvėje žmonės, ir vėl nori nenori palygini su mumis prieš keletą metų, su nuovargiu ir įtampa veiduose ir apsirengę dauguma tikrai ne iš tų brangiųjų parduotuvių. Bet Sofijoje tikrai nesunku surasti jaukių salelių - pikantišką tango klubą ar vakarietiško interjero kavinukę, o iš jaukių vietinių dizainerių butikų sunku išeiti tuščiomis - be originalaus rankomis siuvinėto švarkelio ar sidabrinio papuošalo.
Kol kas tai labiau primena saleles, bet juk gerai prisimename, kaip tos salelės akyse gali virsti salomis, o elitiniai prekiniai ženklai Sofijoje rodo, kad biznio guru pranašauja čia geras perspektyvas. Juolab kad potencialių pirkėjų Bulgarijos sostinėje - per milijoną.
Be kita ko, Sofiją atrado ir vienas žymiausių lietuviškų prekinių ženklų - Maxima. Prieš kelias savaites čia atidarytas šeštasis, VP Market prekybos centras.
Į Europą skuba ne visi
Bulgarai vis dar ties Europos Sąjungos slenksčiu, kurį peržengti viršūnės veržiasi, o apačios norėtų kiek įmanoma atidėti. Visuomenės viduriukas su šypsena, bet sąžiningai sako, kad gal lietuviai kiek pasiskubino į ES, o bulgarai mėgaujasi ėjimo į europinę bendriją procesu, bandydami iš jos išmušti kuo daugiau eurų.
Tiesa, apie eurus. Jų nepatariama keistis ne banke, mat ne tik lietuviai gabūs valiutos padirbinėtojai. Ne tik Kaune - ir Bulgarijoje demaskuotos ištisos banknotų spaustuvės. Gal todėl pasikeisti europinę valiutą į bulgariškus levus banke - tikra atrakcija. Stoji į eilę, kai prieini prie langelio ir atiduodi savo pinigėlius, mainais gauni skiautelę popieriaus su ranka užrašyta suma. Tada stoji prie kito langelio, kur tą skiautę pakeičia solidesniu lapu popieriaus. Tada grįžti prie pirmojo langelio, kur sulaukęs savo eilės pagaliau išvysti, kaip atrodo bulgariški pinigai.
Bulgarai dėkingi už europiniais milijonais tiesiamus kelius, bet tik mes galime suprasti, kaip nenori dėl narystės ES prarasti atominę elektrinę, o kartu ir pigią elektros energiją.
Entuziazmo, kad gyvenimas tapus ES nariais pagerės, kalbant su paprastais bulgarais nesigirdi. Pasitikėjimo sava valdžia - nė už vieną bulgarišką stotinką. Kelintos kartos Sofijos gyventojas Georgijus lenkia pirštus skaičiuodamas kiekkart buvo bandomos iškelti bylos jų ligšioliniam merui. Prireikia ir antros rankos (patylom džiaugiamės ir vėl toliau pažengę, lygindami su Lietuvos sostinės meru). Bet Sofijos meras tapo parlamento nariu, vadinasi, įgijo neliečiamybę. Sako, kad jam visai tas pat, kas taps nauju meru, jis tik keiksnoja, kad Sofija lyg prifarširuota policijos, juolab kad iki rinkimų likus porai dienų nužudytas garsus bankininkas ir iš to taip pat bandyta padaryti politiką.
Ir dar viena originali bulgariška rinkimų anomalija: parą iki bet kurių rinkimų ir balsavimo dieną draudžiama... pardavinėti alkoholį, kad rinkėjai nepasigertų ir nesusimuštų besiaiškindami politines pozicijas.
Bulgarai taip pat traukia laimės svetur ieškoti. Bet ir grįžta. Ketverius metus Amerikoje praleidęs jaunas taksi vairuotojas sakosi užsidirbęs pinigų ir grįžęs, nes negalėjęs be Bulgarijos. Nepripratęs prie amerikietiško gyvenimo būdo, pasiilgęs bendravimo nuoširdumo ir tikro šeimos - nuo senelių ir tėvų iki vaikų ir anūkų - ryšio. Pradėjo savo biznį - nusipirko kelis automobilius, bet ir pats vairuoja, jei reikia, ir visą naktį. Sakosi, gyvendamas Amerikoje labai pasiilgęs Bulgarijos grožio.
Japonai, lietuviai ir kiti
Sofija, iš visų pusių apsupta kalnų, besididžiuojanti turinti 250 istorijos, archeologijos ir architektūros paminklų, iš kurių labiausiai lankoma Aleksandro Nevskio katedra, kur kas didesnė, bet kiek primenanti kauniškį Soborą, vis dėlto vargu ar kada pretenduos į gražiausių pasaulio miestų sąrašą. Tačiau Rilos vienuolynas - tikras unikumas, pelnytai įrašytas į UNESCO saugomų šedevrų sąrašą. Apsuptas poros kilometrų aukščio kalnų, vienuolynas pribloškia architektūros ir gamtos harmonija ir neįtikėtina aura. 120 km kelionė nuo Sofijos tikrai neprailgs, nes pakeliui - rudeniška palete nusidažę kalnai, išraizgyti upių ir ežerų, mieli restoranėliai ant upelio kranto, kur tau tuoj iškeps šviežiai sugautą žuvį ir, žinoma, bulgariškas vynas ar rakija - kiekvienam pagal skonį.
Kaip pasakoja mūsų bičiulis Georgijus, prie kalnų prisišlieję kaimeliai atviliojo čion, neįtikėtina, bet japonus. Pavilioti švelnaus klimato, palyginti nebrangaus pragyvenimo, gražios gamtos ir draugiškų bulgarų, čia jie kraustosi ištisomis kolonijomis. O kurortuose prie Juodosios jūros nekilnojamąjį turtą įniko pirkti ne tik rusai ar vakariečiai, bet ir lietuvaičiai.