Apie mirtį ir pagalbą mirštančiajam
Mirtis yra stipriausias ir paskutinis žmogaus išgyvenimas žemėje, bet mūsų kultūra visomis išgalėmis stengiasi neigti jos buvimą. Žiniasklaida ir reklama kuria fizinio nemirtingumo iliuziją, todėl mirties ritmas gyvenime retai pripažįstamas. To priežastis yra civilizuotąjį pasaulį apėmusi mirties baimė, kylanti dėl visiško nežinojimo, iš kur mes ateiname į Žemę ir kur iš jos išeiname. Vis labiau bijodami mirties tikrovės, iš visų jėgų bandome ją neigti, taip tikėdamiesi nuo jos pabėgti.
Emocinės kančios sunkesnės
Be to, civilizacija labai pakeitė kovos su merdėjimu ir mirtimi būdus bei santykius su mirštančiaisiais. Praėjo tie laikai, kai žmogus galėjo ramiai ir oriai numirti savo namuose. Išstūmus žmogų iš jam įprastos natūralios aplinkos ir paskubomis įkišus į ligoninės palatą tarp svetimų, mirtis pasidaro daug niūresnė, nuasmeninta. Perdėtai stengiantis apsaugoti nuo fizinių kančių, žmogus yra pasmerkiamas daug didesnėms emocinėms kančioms.
Gyvenimo ir mirties santykis yra gana aiškiai suformuluotas rytietiškoje pasaulėžiūroje. Nors vakariečiams kai kurios jos detalės yra sunkiai suvokiamos ir nelabai priimtinos, jų esmė rodo, kad mirties baimė nėra neišvengiamybė, o tik pasekmė tam tikros pasaulėžiūros ir nežinojimo. Tai patvirtina priešmirtiniai giliai religingų ir sąmoningų žmonių išgyvenimai bei laikysena. Tiesa, tokių žmonių kol kas yra nedaug. Be to, daugumai nepakanka tikėjimo - jiems reikia žinoti. Ar įmanoma sužinoti, ką žmogus išgyvena po mirties? Įrodymų, kad tai įmanoma, vis daugėja, ir tai yra labai svarbus veiksnys, galintis padėti įveikti nežinojimo keliamą mirties baimę. Informacijos apie pomirtinius išgyvenimus arba iš anapusinio pasaulio gaunama iš religinių aiškinimų, spiritistų pranešimų, teosofijos mokymo, išsamiai apibūdinančio anapusinę žmogaus gyvenimo tąsą akimis nematomuose pasauliuose ir klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių patyrimo.
Visos religijos pripažįsta pomirtinį gyvenimą, tačiau jį aiškina labai skirtingai, ir tai netenkina daugelio mąstančių žmonių. Spiritistų pranešimai neįtikina dėl to, kad jie subjektyvūs, perteikia individualų vieno žmogaus patyrimą, kuris nedaro įspūdžio kitiems. Teosofų mokymas skelbia susistemintą rytietišką pomirtinio gyvenimo sampratą, tačiau plačiajai visuomenei ji mažai žinoma, iš dalies ir dėl pačios visuomenės menko domėjimosi šiuo klausimu.
Kas būtų, jei nemirtume
Bene labiausiai supratimą apie tai, kas vyksta, nustojus funkcionuoti fiziniam kūnui - įvykus vadinamajai klinikinei mirčiai, veikia iš jos šiuolaikinėmis medicinos priemonėmis atgaivintų žmonių pasakojimai. Tiesa, pirmieji buvo sutikti taip pat nepatikliai. Gausėjančią informaciją susisteminus ir apibendrinus, atsiskleidė nepaneigiami, visiems atvejams bendri dėsningumai.
Kad suprastume pozityvią mirties reikšmę, labai svarbu pamąstyti, kokia asmeninė ir visuomeninė katastrofa būtų, jeigu nemirtume. Juk mirtis, formų kaita, yra vienas svarbiausių evoliucijos veiksnių, didžiausias gyvenimo mokytojas. Siekdami, kad taip priimtume mirtį, turime suvokti, kas esame ir koks vaidmuo gyvenime tenka mūsų kūnui.
Žymus Kanados neurofiziologas ir neurochirurgas V.Penfieldas, remdamasis savo eksperimentais, atliktais operacijų metu, padarė išvadą, kad smegenys yra priemonė (labai sudėtingas kompiuteris), per kurią reiškiasi žmogaus protas - sąmonė. Tai atitinka rytietišką aiškinimą apie kūno vaidmenį, nes jis yra tarsi instrumentas arba treniruočių salė patyrimui kaupti, sąmonei ugdyti. Supratingas žmogus, matydamas, kad ji susidėvėjo ir tuoj suirs, išeina iš jos sąmoningai. Jei to nepadaroma, ji griūdama sukelia kančią - agoniją. Tai patvirtina faktai: aukšto sąmoningumo, aktyvios, prasmingos veiklos kupiną gyvenimą nugyvenę žmonės visiškai valdo išėjimo-mirties procesą (A.Šveiceris, Vydūnas ir kt.). Žinomas ir biografų aprašytas istorinis faktas, kaip garsus ukrainiečių rašytojas Gogolis, būdamas jaunas (43 m.), valingai apsisprendė ir paliko savo visai sveiką ir nesudėvėtą kūną, nes, kaip jis pats sakė, jį pašaukė jo protėviai, kurie irgi taip buvo pasielgę.
Deja, daugelis nėra tam pasirengę, nes mirtis yra perėjimas į subtilesnį būties lygį. Norint tinkamai pasirengti, prisitaikyti, reikia valingai ir atkakliai tobulėti visą sąmoningą gyvenimą. Taigi tinkamiausias pasirengimas mirčiai yra intensyvus ir tinkamas gyvenimas.
Žinomos ir tam specialiai tikslingai naudojamos metodikos, pavyzdžiui, Tibeto vienuoliai nuo 28 iki 35 metų aktyviai studijuoja mirties problemą. Po šių 7-erių metų studijų mirtį jie ima laikyti savirealizacijos ir tapsmo žmogumi sąlyga. Jie pasirengia priimti mirtį kaip įšventinimą, arba persikėlimą iš vieno aukšto į kitą.
Sąmoningo gyvenimo ašis
Rengimasis mirčiai, kaip labai svarbiam gyvenimo etapui, perėjimui iš vieno būties lygio į kitą turėtų būti kiekvieno žmogaus viso sąmoningo gyvenimo ašis. Mirtis žemiškojo gyvenimo pabaigoje yra kiekvieno asmeninė užduotis ir kiekvienas pats asmeniškai atsakingas už pasirengimą šiam vyksmui.
I.Jankovič teigia: kad mirštantįjį reikia taip parengti, kad jis sąmoningai atsiskirtų nuo laikinos savo buveinės - mirštančio kūno, išsivaduotų iš visų žemės ryšių ir laisvai galėtų toliau judėti šviesos link. Tačiau mirtis, kaip ir gyvenimas, yra individuali, todėl ir pagalba mirštančiajam turi būti individuali. Galima nurodyti tik keletą pagrindinių principų, svarbiausias iš kurių yra tai, kad šalia mirštančiojo viskas turi būti paženklinta meile, nes tai yra stipriausia žmogaus dvasią kelianti jėga.
Praktiškai svarbu, kad mirštantysis galėtų pasirinkti sau tinkamą vietą, patikimus medikus ir slaugytojus, dvasinį globėją; sutvarkytų žemiškus reikalus - skolas, testamentus ir kt.; atsisveikintų su artimais žmonėmis. Be to, reikia mažinti nepakeliamą, sąmonę temdantį skausmą, išklausyti ir padėti išsivaduoti iš slegiančios praeities naštos, nepalikti vieno, jei to pageidauja.
Išėjimo metu turėtų būti rimties ir iškilmingumo atmosfera, padedanti išeinančiajam pasiekti maksimalų susikaupimą. Artimiesiems netinka gedėti mirusiųjų, nes jų gyvenimas realizavosi. Geriausia pagalba išėjusiajam su džiaugsmu prisiminti šviesiausias jo gyvenimo akimirkas, prasmingiausius darbus ir žygius, aukščiausius dvasios skrydžius. Užuojauta reikalinga artimiesiems, nes jie prarado gyvenimo atramą, bičiulį ar draugą, bet ir jie turėtų pasidžiaugti šviesiausiais išėjusiojo prisiminimais ir taip išsaugoti ryšį su juo. Būtina suprasti, kad šis grįžtamasis ryšys yra ne tik pasakose, kur mirusios mamos padeda savo vaikams lemtingais gyvenimo momentais. Šį ryšį lemia žmonių dvasinis artumas ir sugebėjimas atsiverti jam. Istorinis tokio ryšio pavyzdys yra šv. Teresės Avilietės autobiografijos duomenys: miręs jos dvasios tėvas nuolat jai padėdavo konkrečiais patarimais priimant svarbiausius gyvenimo sprendimus.
Gūdžiais viduramžiais, kaip ir dabar, visiems labai bijant giltinės mirties, šv. Pranciškus Asyžietis 1226 m. spalio 3 d., atsisveikinęs su savo broliais vienuoliais ir paprašęs jų atleidimo, visiškai pasirengęs mirti, taip pasakė: Mirtie, sese, ateik, esu pasirengęs eiti su tavimi pas Dievą. Galbūt ir mums atėjo laikas tinkamai pasirengti ir taip pat garbingai sutikti šį svarbų mūsų gyvenimo įvykį, vedantį ne į nebūtį, bet į gilesnį begalinės būties paslapčių suvokimą.
Naujausi komentarai