Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Be teisės sugrįžti
2002-09-14
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno galerijoje surengta Lenkijos Radomo miesto K.Pulaskio universiteto dailės katedros (jai vadovauja prof. A.Olševskis) dailininkų pedagogų paroda. Ilgametis bendravimas tarp šių Lenkijos dailininkų ir VDA Kauno dailės instituto dėstytojų išsivystė grafiko Edmundo Saladžiaus asmeninių pažinčių dėka. Svečiai eksponuoja grafikos darbus, piešinius ir fotografijas, iš kurių galima susidaryti bendrą įspūdį ne tik apie menininkų kūrybos tendencijas, bet ir apie juos valdančią “laiko dvasią”, apie estetinius prioritetus bei idealus.
Sąmoningą, o galbūt ir nesąmoningą kūrėjų nuostatą “mentalinės tikrovės” ir vaizduotės teikiamų galimybių atžvilgiu atspindi S.Z.Kamienskio piešinio-brėžinio angliškas pavadinimas, kurio galerijos personalas net nepajėgė išversti. Vienas galimų variantų būtų toks: “Ten negrįžtamai (neklystamai)”. Tačiau kur einama be teisės sugrįžti ir be teisės suklysti? Ar tikslas vertas įdėtų pastangų, ar jis apskritai egzistuoja? Manau, kad lenkų dailininkai patys to gerai nežino.
Menas nekviečia nei kilniems žygiams (nes jie atrodo neįmanomi), nei metafiziniams apmąstymams (nes tai panašu į iliuziją). Tikras atrodo tik neapibrėžtas pasąmonės krebždėjimas ir nematoma konstruktoriaus ranka, chaotiškai skaidanti paviršius ir brėžianti geometrines linijas.
Vargu ar galima būtų šį sielos minimalizmą pavadinti nenuoširdžiu. Be to, jis savaip turtingas savo pilkšvais atspalviais bei niuansais. Dailininkai vis dar tikisi perskaityti kažkokius rašmenis - “laiškus iš praeities” (K.Vyzner) arba iššifruoti “laiko ženklus” (A.Markevič), tačiau šie paslaptingi tekstai jau nebeįskaitomi, jie susilieja su materijos drumzlėmis, tampa žaisminga fikcija, kaip M.Danskio “Žinutė apie Raudonkepuraitę”. Netgi demonai jau nebegali išgąsdinti, o tik įkvepia ramiai ir šiek tiek abejingai melancholijai, kaip M.Kurkovskio “Demonų sodas”. Belieka mėgautis subtiliais eskizais Paveikslui, kuris niekada nebus baigtas, niekada nebus nutapytas ir netaps monumentaliu dvasios Paminklu. Daug svarbiau yra žaisti linijomis - vertikalėmis ir horizontalėmis, savo mitinį krūvį išgelbėti mėginančia juoda ir balta spalva (E.Banaščyk). Tačiau užkalti langai (M.Guz) išduoda nerimą. Praeities neįmanoma nei sugrąžinti, nei pakeisti, o dabarties svaigulys (H.Hoffmano noras apsvaigti, kontempliuojant vasaros impresionistinį miražą) nėra palaimingas.
Nepaisant tolimų romantizmo epochos atgarsių, kurie vis dar juntami Z.Gajos bei B.Lukaševskio piešiniuose, viršų ima minimalistinis pradas, iš vienos pusės siejamas su geometrinių formų “magija” (kartais nuobodoka, kartais pretenduojančia į simbolines įžvalgas), o iš kitos - su egzistencialistinio pobūdžio išgyvenimais, bylojančiais apie savotišką meninę išpažintį (K.Novickos darbai). Tačiau šios šaltos “išpažintys”, šios meninės “biografijos” dažniausiai yra apsimestinės. Tai tik priedanga estetiniam eksperimentui, konceptualaus žaidimo pateisinimas. Įkvėpimas gimdo patrauklias menines struktūras, tai liudija D.Poros kompozicija “Skirta T.” Tuo tarpu tikėjimas individo subjektyvia potencija atveria “legalių” (modernios sąmonės požiūriu) ieškojimų perspektyvą, kuri primena užburtą ratą ir todėl neturi pabaigos.
