Baimė - natūrali organizmo būsena. Jei bijome vaikščioti tamsiomis gatvėmis, maudytis audringoje jūroje, susirgti sunkia liga ar prarasti santaupas, visiškai normalu. Tačiau kartais baimė virsta fobija, kuri sutrikdo įprastą mūsų gyvenimo ritmą. Kai žmogus nebegali skristi lėktuvu, važiuoti liftu, išeiti į miestą ar net eiti į darbą, be specialistų pagalbos neišsivers. Kaip elgtis, jei nuolatos jaučiame nerimą ir baimę, ypač tuomet, jei tam lyg ir nėra jokio pagrindo, pataria psichiatrė psichoterapeutė Kristina GINTALAITĖ.

- Ar reikia bijoti savo baimės?

- Žmonės dažnai painioja baimę su nerimu. Šias būsenas reikėtų atskirti. Jei mums neramu, dar nereiškia, kad mus kamuoja baimė. Apie ją reikėtų kalbėti tada, kai nerimas perauga į fobiją. Nerimo taip pat yra keletas rūšių. Taip vadinamas signalinis nerimas produktyviai aktyvuoja, stimuliuoja mus veikti. Gyvenimiškose situacijose tokia būsena praverčia, nes skatina mus susikaupti. Tačiau jei nerimas perauga į patologinį, jis slopina žmogaus iniciatyvą, kūrybingumą, aktyvumą.

- Kur baigiasi nerimas ir prasideda fobija?

- Nerimas paprastai nėra susijęs su kokiu nors konkrečiu įvykiu ar reiškiniu. Tuo tarpu baimė arba fobija sąlygojamos labai aiškių situacijų. Pavyzdžiui, žmogus gali nerimauti dėl to, kad jo širdis stipriai plaka, jam silpna. Tai nieko baisaus, tačiau jei tokiais atvejais atsiranda vadinamasis antrinis nerimas - pacientas pradeda baimintis mirties, kontrolės praradimo ar išprotėjimo, jei jį nuolatos apėmęs nerimastingas laukimas, tai jau galima vadinti baime arba fobija. Šios būsenos dažnai pasireiškia kartu su depresija.

- Kokios fobijos dažniausiai pasitaiko?

- Dažnai pacientus kamuoja agorafobija. Tokie žmonės bijo išeiti iš namų, eiti į parduotuvę, būti minioje ar viešoje vietoje, atviroje vietoje. Šią fobiją neretai lydi panikos priepuoliai ir depresija. Pastaruoju metu paplitusios įvairios socialinės fobijos. Viena jų - baimė būti stebimam kitų žmonių. Tokie žmonės vengia socialinių situacijų, bendravimo. Šiems pacientams būdingas žemas savęs vertinimas, jie labai bijo kritikos. Pacientai man pasakoja, kad tokiais atvejais jie ima rausti, jiems dreba rankos, pykina, staiga prisireikia šlapintis. Šie išoriniai simptomai slepia sudėtingas vidines problemas. Specifinių fobijų iš viso yra priskaičiuojama kelios dešimtys: aukščio, gyvūnų, uždarų erdvių ir pan.

- Ar fobija - liga, kurią reikia gydyti?

- Fobijų turi daugelis žmonių, kone kiekvienas iš mūsų. Jei jos mums netrukdo gyventi, netraumuoja, nėra ko baimintis. Tačiau pajutus, kad fobija apriboja mūsų veiklą, nebegalime elgtis taip, kaip norėtume ar esame įpratę, reikėtų ieškoti specialistų pagalbos.

- Kokie specialistai mums gali padėti?

- Nepatarčiau iš karto bėgti pas psichiatrą. Užtektų pasikonsultuoti su psichoterapeutu, nes daugeliu atvejų pacientui galima padėti be jokių vaistų, taikant vien psichoterapines priemones. Galiu iš patirties pasakyti, kad toks gydymas paprastai būna tikrai sėkmingas ir netrunka labai ilgai. Paprastai taikome elgesio ar kolektyvinę terapiją. Jei baimę ar fobiją lydi ir depresija, greičiausiai neišsiversime be medikamentų. Dažnai deriname abu gydymo metodus.

- Per daug nekreipiame dėmesio, kai visko bijo maži vaikai. Jie tam tikrame amžiuje baiminasi tamsos, pabaisų, mirties. Ar verta nerimauti dėl vaikų baimių?

- Paprastai, jei tėvai skiria vaikui pakankamai dėmesio ir randa laiko jam kantriai paaiškinti, kad tos baimės neturi pagrindo, pasako, kas už jų slypi, jos greitai pranyksta arba bent jau nesukelia problemų. Jei vaikystės baimės laiku neįveikiamos, jas tarsi perkeliame į tolesnį savo gyvenimą. Dirbdama su savo pacientais pastebiu, kad daugelis baimių yra atsineštos iš jų vaikystės patirties.

- Šiais įtampos ir nuolatinio streso laikais pasitaiko suaugusių žmonių, kurie bijo eiti į darbą. Mokiniai dažnai bijo eiti į mokyklą. Ar įmanoma jiems padėti?

- Jei ta baimė trukdo dirbti ar mokytis, tiesiog paralyžiuoja žmogų, jam tikrai gali padėti psichoterapeutas. Paprastai tokią problemą būna visai nesunku išspręsti. Ji dažnai kyla pradėjus dirbti naują darbą, jame susiklosčius konfliktinei situacijai, iš kurios visada galima rasti vienokią ar kitokią išeitį. Padėčiai pasikeitus, baimė išnyksta.

Tėvams reikėtų suklusti, jei vaikas bijo eiti į mokyklą. Vaikai yra ypač jautrūs bendraamžių kritikai, kurią jie daug negalvodami atvirai išsako, jie greiti įžeidinėti kitus. Tad jei pastebėjote, kad vaikas ne šiaip sau vengia mokyklos, bet paniškai jos bijo, pasikonsultuokite bent su psichologu. Patyrimas, įgytas vaikystėje, yra labai svarbus visam mūsų tolesniam gyvenimui, todėl tėvai turėtų pirmieji užfiksuoti, kad kažkas negerai, ir imtis priemonių.

Kalbėjosi Giedrė BUDVYTIENĖ