Babelio biblioteka


2006-07-29
Babelio biblioteka

Biografinė Z.Froido žmonos istorija

Leidykla “Alma littera” išleido prancūzų rašytojos ir psichoanalitikės Nilolės Rosen (Nicolle Rosen) romaną “Marta F.” (vertė Galina Baužytė-Čepinskienė) - apie ponios Froid, garsiojo Zigmundo Froido žmonos, gyvenimo istoriją.

Visose Froido biografijose apie jo sutuoktinę Martą paprastai daugiausia vietos skiriama aistrai, kurią ji įkvėpė, tūkstančiams laiškų, parašytų jai per ketverius sužadėtuvių metus, o apie penkiasdešimt trejus jų bendro gyvenimo metus užsimenama tik keliais žodžiais. Kadangi ši moteris, kaip manoma, niekada nerodė nė menkiausio domėjimosi savo vyro darbais, paprastai ji atsiduria antrame plane kaip kukli, tačiau būtina figūra metro aplinkoje, kol pagaliau visiškai dingsta iš scenos.

Froidą galėjo tenkinti žmona, besirūpinanti jo materialine gerove, bet ar ši moteris visą gyvenimą tenkinosi vien tarnaitės vaidmeniu ir buvo abejinga kūrybai vyro, kuris aukštyn kojomis apvertė žmonių mąstymą? Ar tai tikrai galėjo užpildyti jos gyvenimą? O jeigu taip, tuomet kodėl ji sutiko likti šešėlyje, paaukoti savo gyvenimą ir būti tik vyro tarnaite?

Autorė savo romane ir bando atsakyti į šiuos klausimus. Marta čia prabyla pirmuoju asmeniu ir tampa tokiu pat fiktyviu personažu, kaip ir jos korespondentė ponia Hantington-Smit. Vaizduodama, kaip aštuoniasdešimt penkerių metų Marta prisimena savo gyvenimą, jį apmąsto ir kartu griauna auksinę legendą apie psichoanalizės išradėją, rašytoja tarsi išvaduoja šią moterį iš nežinomybės, pripažįsta kaip sudėtingą asmenybę.

Prasimanytos scenos, išgalvoti vaizdai romane labai glaudžiai susilieja su realybe - autorė daug remiasi išlikusiais dokumentais apie Froidą ir jo šeimą, stengiasi neprasilenkti su istorine tiesa. Suteikdama žodį šiai nuolat priverstai tylėti moteriai, N.Rosen iškelia ją kaip Froido gyvenimo, vaizduojamo be nuolaidžiavimo, psichoanalizės atsiradimo bei iškilimo ir savo laiko privilegijuota liudininkę. Tai lyg psichoanalizės seansas, kurio metu subjektas pagaliau prabyla savo vardu.

Gyvenimo akimirkos žavesys

Su britų rašytojo Džofo Dajerio (Geoff Dyer) kūryba leidykla “Baltos lankos” lietuvių skaitytoją supažindino prieš kelerius metus, išleidusi jo romaną “Paryžiaus transas” - apie dykinėjančių keturių jaunų svetimšalių gyvenimą Paryžiuje. Beje, patsai rašytojas save irgi vadina “profesionaliu dykinėtoju” ir nevaržydamas savęs rašo apie viską, kas jį domina: muziką, literatūrą, fotografiją. Dajerio knygos išsiskiria
skvarbiu žvilgsniu, taikliomis frazėmis, sąmoju ir švelnia ironija, o svarbiausia - nepaliaujamu autoriaus sugebėjimu žavėtis.

Naujasis Dajerio romanas lietuviškai “Atminimų spalva” (išleido “Baltos lankos”, vertė Violeta Tauragienė) savo esme labai artimas prieš tai mūsų skaitytam “Paryžiaus transui” - tai lyg atminty iškilusių akimirkų, kiek išblukusių momentinių fotografijų rinkinys, menantis nerūpestingą jaunuolių gyvenimą devintojo dešimtmečio Pietų Londone, Brikstone. Jie dykinėja po Londoną, klausosi džiazo ir klasikos, geria alų ir rūko žolę; jų kasdienybės monotoniją ardo nuotykiai. Romano veikėjai susikūrę savą, spalvingą, virš londonietiško nuobodulio pakylėtą pasaulį - įspūdingiausios akimirkos ištinka juos ant daugiabučio namo stogo, po mėlynu dangumi.

Ši knyga - apie draugystę ir vienatvę, apie jaunų žmonių bandymus įprasminti gyvenimą, kasdienybę, nepasiduoti minios nuomonei, vartotojiškumui. Jiems lyg ir nepavyksta įsikurti, susirasti darbą ir namus, tačiau tai kartu tampa ir savotišku jų protestu. Tai romanas apie sugebėjimą sugerti ir išlaikyti atminty gyvus jau seniai praeitin nugrimzdusius išgyvenimus, visiems laikams išėjusius draugus ir išblėsusius jausmus.

“Titaniko” nelaimės brolis

Dar vienas vasaros atostogų skaitiniams pritinkantis romanas - “Poseidonas” (išleido “Obuolys”, vertė Jūratė Juškienė ir Jurgita Jėrinaitė), kurį daugiau nei prieš tris dešimtmečius parašė amerikietis Polas Viljamas Galisas (Paul William Gallico, 1897-1976). Šio romano populiarumą neseniai atgaivino nauja jo ekranizacija. 2006-aisiais “Poseidonas” jau antrą kartą virto didelio biudžeto Holivudo filmu. Ankstesnė, 1972-ųjų, ekranizacija “Poseidono nuotykis” pelnė “Oskarą” ir pradėjo katastrofų kino žanrą, kurio ryškiausias pavyzdys - “Titanikas”. Iš tiesų “Poseidonas” turi daug ką bendra su garsiausiu XX amžiaus laivu.

...Šimtai turtingų keleivių ką tik leidosi į kelionę kruiziniu laivu “Poseidonas”, net neįtardami, kad prabangiam laineriui ji bus paskutinė... Antrą Kalėdų dieną, kai daugelis poilsiautojų nė nespėjo atsigauti po triukšmingo šventinio vakarėlio, likimas jiems parengė neapsakomą gamtos staigmeną. Į laivą smogia tokia galinga cunamio banga, kad tasai apvirsta, pasiglemždamas dešimtis gyvybių, ir dar kurį laiką lieka bejėgiškai plūduriuoti vandenyno platybėse... Beje, tokių bangų būna ir tikrovėje - patsai knygos autorius vaikystėje tik per plauką nežuvo, kai laivą, kuriuo plaukė jo šeima, sudrebino tarsi iš niekur iškilusi vandens siena.

“Titanikas” nuskendo per keliolika minučių - ir jo keleiviams labai pasisekė, nes dauguma jų žuvo iš karto. Saujelei išgyvenusiųjų “Poseidono” prakeiksmą tenka išsikapstyti iš grimztančio laivo. Triumas po triumo laivą semia vanduo. Kiekviena minutė brangi bandant išgelbėti gyvybę... Tačiau tuomet, kai mirtis alsuoja į veidą, iš žmogaus sielos gelmių išnyra baugiausios pamėklės.

Parengė Jonas VABUOLAS