Edička atvyko į Lietuvą

Legendinis mūsų dienų rusų maištininkas, kai kam - nuo nieko nepriklausomo individualizmo pavyzdys, griežtesniais vertinimais - obsceniškas politikos ir literatūros chuliganas, bet kad ir kaip į jį žiūrėsime - visais atžvilgiais kontroversiška asmenybė Eduardas Limonovas pagaliau atvyko ir į Lietuvą, tiesa, neakivaizdžiai - savo prieš trisdešimtį metų parašyto pirmojo autobiografinio romano “Tai aš, Edička” pavidalu (išleido “Kitos knygos”, iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius ir Benediktas Januševičius).

Šį drastiškai atvirą vienišos sielos, meilės ar bent jau aplinkinių dėmesio ištroškusio žmogaus manifestą paskatino Limonovo nusivylimas Amerika ir asmeninės nesėkmės, kai jis, trisdešimtmetis, aštuntojo dešimtmečio viduryje prieš savo norą atsidūrė svetur. Nors SSRS pogrindiniu savilaidos būdu buvo paskelbęs keletą poezijos rinkinių ir laikė save valdžios nepripažintu poetu, Limonovas niekada nebuvo tikru antisovietiniu disidentu (“Niekada nebuvau disidentas, nekovojau prieš SSRS politiką nei prieš ideologiją. Vienintelis dalykas, kurio troškau, kad menininkams būtų laisviau”, - teigia jis pats), tačiau 1974-ųjų rugsėjį jį iškvietė į KGB ir pasiūlė bendradarbiauti. Pasak paties Limonovo, jis atsisakė, tada jam liepė palikti Maskvą arba emigruoti, o išsisukti iš šios padėties padėjo Andropovo duktė Irina, anksčiau baigusi MGU filologijos fakultetą. Jam ir neseniai už jo ištekėjusiai žydaitei, gražuolei manekenei Jelenai Ščiapovai, nedelsiant išdavė Izraelio vizas, ir jiedu netrukus pasiekė Niujorką.

Nepritapęs prie čionykščių Rusijos emigrantų (ateis laikas, kai šie viešai Sietlo gatvėje degins Limonovo knygas) ir paliktas žmonos, Edička liko vienui vienas - be mylimosios, be draugų, be darbo ir be tėvynės. Tada jis sėdo prie rašomojo stalo ir per stebėtinai trumpą laiką parašė savo kelerių metų emigracijos išpažintį “Tai, aš, Edička” - atviro sekso ir necenzūrinės leksikos iššūkį, bet kartu ir savotišką individualizmo manifestą, “vieno prieš visus” klyksmą. Knyga išaukština individo prioritetą, protestuoja prieš jo pajungimą kolektyvui ir yra nukreipta prieš tėvynainių emigrantų entuziastingą prisitaikėliškumą persikeliant iš sovietinio “kolektyvo” į amerikietišką, prancūzišką arba izraelietišką. Tai - maištas prieš vakarietišką, ir ypač amerikietišką, visuomenę, “abejingumo monstrus”.

Nepaprasto meilės trikampio istorija

Ne taip drastiškai, tačiau konservatyvesnį, drovesnį skaitytoją pakankamai gluminančia laisvos “meilės trise” problematika pasižymi šiųmetės Vilniaus knygų mugės viešnios Almudenos Grandes, vienos iš solidžiausių ir labiausiai verčiamų šiuolaikinės ispanų rašytojos, romanas “Kartono pilys” (išleido “Versus Aureus”, vertė Alma Naujokaitienė). Tai naujausia autorės knyga (2004), kurioje ji sugrįžta į žavų ir naivų aštuntojo dešimtmečio meno pasaulį Madride.

Marija Chosė Sančes, viename Madrido aukcione dirbanti daiktų vertintoja, netikėtai sulaukia skambučio iš seno draugo ir buvusio meilužio Chaimės Gonsaleso. Jis praneša, kad nusižudė jų bendras jaunystės bičiulis, garsus dailininkas Markas Molina Šulcas. Netikėta žinia ne tik grąžina heroję į tą laiką, kai dar tik studijavo Dailės akademijoje ir svajojo tapti dailininke, bet ir priverčia darsyk išgyventi audringą meilės istoriją, anuomet siejusią dvidešimtmečius jaunuolius. Su kartėliu, kurio ji taip ir nepajėgs atsikratyti, Chosė atgaivina to nepaprasto meilės trikampio jausmus, tą beribį džiaugsmą, su kuriuo jie pasiduodavo seksui, intymumui be kaukės ir juos siejančiai aistrai tapyti. Tai buvo meilė, kai visi trys negalėjo būti atskirai, bet negalėjo būti ir kartu. Ir vis dėlto didžiulę trapią meilę temdė pavydas ir išduotas dailininko talentas, vėliau savaip pakreipęs tolesnį trejeto draugų likimą. Išties nebanali, intensyviai išjausta jaunystės aistrų istorija. Ir tikriausiai daugumai artima - kaip nuolat aplankanti ir sumaudžianti paširdžius jaunystės metų nostalgija. Kaip minėta, net ir drovesniam skaitytojui čia tereikia peržengti pirmąjį sutrikimą, ir jis galų gale bus apdovanotas psichologiškai subtiliai niuansuota jausmų drama.

Spalvingų asmenybių galerija

“Minties” leidykla neseniai išleido Roko Subačiaus apybraižų knygą “Dramatiškos biografijos”, kurioje pateikiamos 26 žinomų XX a. Lietuvos žmonių biografijos. Jos pasirinktos neatsitiktinai - tai menininkai, literatai (S.Nėris, K.Kubilinskas, V.Žalakevičius), mokslininkai (K.Daukšas, J.Kazlauskas), kunigai (V.Sladkevičius), politikai (A.Smetona, J.Paleckis, A.Sniečkus), partizanai (M.Melnikaitė, J.Žemaitis), disidentai (R.Kalanta), kurių biografijų prieštaringumą nulėmė trys per Lietuvą persiritusios okupacijos bangos. Tai bandymas žvilgtelėti į mūsų istoriją per žmonių likimus. Būtent istorijos lūžių, okupacijų metais žmonės labiausiai atsiskleidžia ir išsiskaido į žmogiškąjį spektrą: kovotojus, kūrėjus, karjeristus, kolaborantus... Visi jie vaidino svarbų vaidmenį mūsų politikoje, mene, literatūroje, moksle, garsėjo savo kūriniais, žygiais, prieštaringais poelgiais, kai kurie - ir išdavystėmis. Likimų dramatiškumu, charakterių prieštaringumu kiekvienas iš jų vertas atskiros knygos, bet, manau, lentynoje ras savo vietą ir toks biografinis “sąvadas”. Autorius , stengėsi “neredaguoti” likimų, kaip būdavo daroma nesenais laikais, nebaltinti, bet ir nejuodinti. Visuomenė turi teisę žinoti visą tiesą apie savo žinomus žmones.

Parengė Jonas VABUOLAS