Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2005-04-09
Meilė ir aistros Plytų gatvėje
“Jotemos” leidykla išleido įspūdingą palyginti jaunos (g. 1967) autorės Monikos Ali (Monica Ali) romaną “Plytų gatvė” (vertė Edita Mažonienė). Nors tai pirmasis jos romanas, 2003-iaisiais, vos tik pasirodęs Didžiojoje Britanijoje, iškart susilaukė dėmesio ir net pateko į trumpąjį (shortlist) finalininkų sąrašą garbingiausiam Tautų Sandraugos šalyse literatūriniam apdovanojimui - “Booker” premijai - gauti.
Monika Ali gimė Bangladeše, bangladešiečio ir anglės šeimoje, ir tik vėliau, būdama ketverių, tėvynėje kilus pilietinio karo neramumams, su tėvais emigravo į Didžiąją Britaniją. Apie bangladešiečių emigrantų gyvenimą ji ir rašo savo spalvingame epiniame romane “Plytų gatvė” (šioje Londono gatvėje ir greta jos - mažne be išimties emigrantų iš Bangladešo gyvenamasis kvartalas).
Konkretusis romano turinys, siužetas, ganėtinai įvairus, jį sunku keliais sakiniais atpasakoti - kyla įspūdis, kad autorė stengėsi į vieną kūrinį sutelkti kuo daugiau savo pastebėjimų, susikaupusių per beveik keturiasdešimt gyvenimo metų, o kai kuriuos fragmentus įmanoma traktuoti kaip atskirus apsakymus. Vis dėlto nepasakytum, kad romanas yra fragmentiškas, nes jį vienija labai stiprus charakteris, pagrindinė kūrinio veikėja Naznyn, kuriai tėvas randa labai “tinkamą” jaunikį Londone ir tokiu būdu išvaduoja iš skurdo Bangladešo kaimelio lūšnoje. M.Ali itin autentiškai atskleidžia mums ištisą emigrantų egzistencijos skalę Naznyn akimis - nuo paprasčiausių buities smulkmenų ir tarpusavio santykių iki giliausių dvasinių įžvalgų. Panašiai turtingas ir romano stilistinis lygmuo, kur kaitaliojasi subtiliai giedras komizmas su jaudinamu egzistenciniu tragizmu.
Nors veiksmo vieta čia labai lokalizuota (Bangladešo kaimelis ir nedidelis Londono kvartalas), M.Ali savo pasakojimu sugebėjo aprėpti itin platų šiuolaikinės civilizacijos temų ir problemų diapazoną. Viename asmenyje, viename charakteryje tarsi veidrodyje atsispindi tai, kas šiaip jau atrodo pasklida, globalu ir labai nutolę nuo paprasto, kuklaus žmogaus.
Intelektualus istorinis detektyvas
Dar viena panašiai plačios apimties, rimta, bet kiek labiau nutolusi nuo dabartinio gyvenimo aktualijų knyga - Iaino Persio (Iain Pears), garsaus britų rašytojo (g. 1955) romanas “Likimo pirštas” (išleido “Alma littera”, vertė Rasa Drazdauskienė). Nūnai tai gana madingos formos literatūros kūrinys. Jo principas - daugmaž dokumentiškai rekonstruoti keleto amžių senumo istorinius įvykius, kurių centre - intriguojanti detektyvinė istorija, ir visą šią medžiagą “perfiltruoti” per šiuolaikinio intelektualo sąmonę. Gal iš tiesų šią tendenciją bus pažadinęs U.Eko romano “Rožės vardas” populiarumas? Tokia forma, regis, visiškai atitinka I.Persio amplua - jis yra parašęs ir populiarių detektyvų, ir knygą apie meno istoriją, ir daug straipsnių meno, finansų bei istorijos klausimais.
Romano “Likimo pirštas” veiksmas vyksta XVII a. antrosios pusės Oksforde, Anglijoje, kur tuo metu kunkuliuoja įvairūs intelektualiniai, moksliniai, religiniai ir politiniai įvykiai. Kai kurie personažai - realios istorinės asmenybės, o jei išgalvoti, tai turintys savo konkrečius istorinius prototipus žmonės. Pagrindinė veikėja - jauna moteris Sara Blandi, kaltinama nužudžiusi Naujosios kolegijos narį Robertą Grovą. Jo mirties aplinkybes pasakoja keturi tarpusavy pažįstami, bet labai skirtingi žmonės. Tai venecijietis katalikas Markas de Kola, kuris skelbiasi pirmas atradęs kraujo perpylimo metodą; karaliaus šalininkų išdavyste apkaltinto didiko sūnus Džekas Prestokas, karštai trokštantis apginti tėvo atminimą; respublikono Kromvelio ir karaliaus Karolio II žymiausias šifruotojas, matematikas, teologas, nenumaldomas sąmokslininkas Džonas Volis; ir visame Oksforde žinomas antikvaras Entonis Vudas. Kiekvienas pasakoja vis kitokią įvykių versiją, bet tik vienas iš jų atskleidžia neįtikėtiną tiesą. Pasak kai kurių kritikų, šis romanas prilygsta “Rožės vardui”, bet tai spręsti palikime skaitytojui.
Trys portretai
Mums gerai pažįstamo Leonido Donskio knyga “Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai” buvo parašyta anglų kalba ir 2002 metais pasirodė vienoje iš garsiausių pasaulio akademinių leidyklų - Londone ir Niujorke veikiančioje “Routledge”. Leidinyje pirmą kartą Vakarų skaitytojams buvo išsamiai pristatyti trys garsūs lietuvių išeivijos mąstytojai ir visuomenės bei kultūros kritikai - Vytautas Kavolis, ženkliai prisidėjęs prie dailės sociologijos, kultūros sociologijos ir civilizacijų analizės plėtojimo; Aleksandras Štromas, garsus disidentas, žinomas kaip vienas iš nedaugelio politologų, išpranašavusių Sovietų Sąjungos ir komunizmo tarptautinės sistemos žlugimą; Tomas Venclova, taip pat disidentas, poetas ir literatūros tyrinėtojas, ypač artimas rusų ir Vidurio Europos humanistikai bei kritikos tradicijai, sykiu suvaidinęs iškilų vaidmenį atveriant lietuvių istorines traumas, tapatybės problemas ir politines bei moralines dilemas.
Parengė Jonas Vabuolas
