Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2004-02-14
Nepalaužtos dvasios biografija
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Juozo Keliuočio (1902-1983), vieno iškiliausių tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų, autobiografinių tekstų knygą “Mano autobiografija: atsiminimai”.
J.Keliuotis labiausiai žinomas kaip žurnalo “Naujoji Romuva” (1931-1940) redaktorius. Šiame leidinyje jis siekė aprėpti plačias kultūros sferas: dailę, muziką, architektūrą, literatūrą. Juozas Keliuotis buvo pastebima figūra Kaune: telkė įvairių sričių menininkus ir mokslininkus bendram darbui, skatino naują mąstymą, diskusijas, mokėjo derinti nuomones, numatyti tolimas kultūrinio gyvenimo perspektyvas.
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje, 1945 metais, J.Keliuotis suimamas ir tardomas dėl savo veiklos, išvežamas į Sibirą. Neilgai kalėjęs sugrįžta į Lietuvą, bet po kurio laiko suimamas antrą kartą. Iš lagerių sugrįžta 1956 metais. Kadangi laikosi nepriklausomos Lietuvos idealų - neparašo viešos atgailos, jo straipsniai nespausdinami jokiame žurnale. Vis dėlto J.Keliuotis daug kuria sau į stalčių, laiškais plačiai bendrauja su lietuvių menininkais emigrantais, verčia knygas, domisi moderniuoju menu, sutelkia apie save senų ir naujų bičiulių ratą, tampa viena populiariausių disidentinių figūrų Lietuvoje.
Minėta neseniai išėjusi J.Keliuočio knyga sudaryta iš dviejų autoriaus mašinraščių tekstų - “Mano autobiografija” (spėjama parašymo data - 1972-1973 m.) ir “Sugrįžus į tėvynę” (1958-1960). Pirmajame įtaigiai pasakojama apie savo jaunystę, mokslo metus Lietuvoje ir Prancūzijoje, leidybinę ir pedagoginę veiklą. Antrajame aprašomos autoriaus “odisėjos” grįžus iš tremties ir ieškant darbo bei mėginant pritapti prie anuometinės gyvensenos. Abu tekstai pasižymi autentiškų faktų gausa, parašyti gyvu, patraukliu stiliumi. Įstabus knygos priedas - R.Tūtlytės straipsnis “Juozo Keliuočio antroji sekimo byla”, kurioje tarsi detektyviniame romane atsiskleidžia KGB veikla nepalaužiamos dvasios žmogaus atžvilgiu: joje sekamas objektas tikrinamas įvairiais būdais, per jį ištisus du dešimtmečius atidžiai stebima meno žmonių aplinka, agentūrinius pranešimus sovietiniam saugumui rašo patys meno žmonės.
Pakiliai apie knygnešystę
Šiemet minime lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį, todėl žurnalisto Juozo Kundroto romanas “Sakmė apie knygnešį”, kurį išleido “Ryto varpas”, tarsi įgauna papildomą aktualumą ir savotišką jubiliejinę aurą.
Pagrindinis romano veikėjas - realus istorinis asmuo, įžymusis knygnešys Jurgis Bielinis, podraug simbolinė asmenybė, mūsų sąmonėje įkūnijanti visą unikalųjį knygnešystės reiškinį. Nors romano siužetas ir intriga paremti biografiniais faktais, jame veikia realiai gyvenę žmonės, vis dėlto šiame kūrinyje nusveria pagrindinio herojaus savirefleksija, vidinis monologas, autoriui labiau rūpi ne faktografija, o dvasinis J.Bielinio gyvenimas, savo veiklos prasmingumo apmąstymai, vidiniai prieštaravimai ir abejonės.
Konkretusis romano turinys labai punktyriškas - patirta nesėkmė gabenant per sieną Briuselyje atspausdintą Lietuvos žemėlapį, pažintis su M.Valančiumi ir jo ryšių su spaudos leidėju Tilžėje kun. J.Zabermanu palaikymas, susitikimas su knygnešiu K.Ūdru ir knygnešių draugijos Garšvių kaime įkūrimas, išdavystės, caro žandarų represijos, areštas ir pabėgimas, santykiai su rašytoja G.Petkevičaite-Bite ir savo šeima. Visa tai, kaip jau minėta, palydima pakiliais, sykiais gal kiek ir perdėm publicistiškai patetiškais herojaus ir pasakotojo svarstymais apie meilę ir pasiaukojimą tėvynei, jos kultūrai, o pirmiausia lietuviškai knygai, tautinės savimonės gaivinimą, ryšį su žeme. Šiame poetiškame pasakojime įtaigiausia pasirodė gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelė.
Moderniosios literatūros studija
Kiek rimčiau į literatūrą besigilinantys skaitytojai turėtų atkreipti dėmesį į Gabrielio Josipovičiaus (Gabriel Josipovici) studiją “Pasaulis ir knyga”, kurią ALK’o (Atviros Lietuvos knyga) serijoje išleido “Mintis”. Knygoje nagrinėjama Čoserio, Rablė, Svifto, Hotorno, Prusto, Nabokovo, Goldingo kūryba, bet tai nėra literatūros kritikos tekstai įprastine prasme. Autoriaus nuomone, tos pačios problemos, su kuriomis susiduriame literatūroje, būdingos įvairioms meno sritims.
“Mano požiūriu, - rašo autorius, - įdomu štai kas: kaip senosios diskusijos apie literatūrą tvirtai rėmėsi žodžiais neišreikšta prielaida, jog romanai atspindi pasaulį, taip ir naujosios tvirtai remiasi prielaida, jog įtarumas - tai vienintelė nuostata, kurios skaitytojas ar kritikas turi laikytis savo medžiagos atžvilgiu. Kita vertus, tai, ką aš siekiau įrodyti “Pasaulyje ir knygoje” ir kuo vis dar tebetikiu, yra tai, kad visus didžiausius rašytojus (...) būtent ir sieja tiek didelis įtarumas žvelgiant į knygas, tiek ir lygiai toks pat didelis malonumas, patiriamas rašant. Knygos turi tendenciją iškreipti mūsų santykį su pasauliu ne tuo, ką jos byloja, bet savo žodžiais neišreikštu tvirtinimu, jog pasaulis yra kaip knyga; tuo pat metu tiktai knygos (...) gali ir šitai demaskuoti, ir vėl mums grąžinti savo pačių daugeriopų galimybių bei daugeriopos pasaulio esmės pojūtį”.
Parengė Jonas VABUOLAS
