Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2004-01-17
Japoniško vilkolakio medžioklė
“Baltų lankų” leidykla plečia grožinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą horizontus, ir dargi labai rimtai: šiuolaikinis japonų rašytojas Harukis Murakamis, pasak lietuvių leidėjų (nekyla abejonių, kad tai ne vien jų nuomonė), laikomas vienu iš realiausių japonų literatūrinių vilčių gauti prestižiškiausią pasaulio apdovanojimą - Nobelio premiją.
Neseniai lietuvių kalba išėjusio rašytojo romano “Avies medžioklė” originalas pasirodė prieš gerą dvidešimtmetį, o paskui, prieš patekdamas į mūsiškių leidėjų akiratį, dar padarė įprastą lankstą pro Vakarų pasvietį (kaip kadaise koks nors Abė, Akutagava ar Kavabata - pro Rytų). Labai sena ir labai objektyviai paaiškinama vertimų problema...
Bet gal pakaks dūsauti - Murakamis vis dėlto pakankamai jaunas rašytojas (g. 1949), o “Avies medžioklę”, kurią jis parašė apytikriai trisdešimties, lietuvių jaunimėliui aptarinėti kur nors kavinėje šiandien reikštų ne tik gerą toną, bet ir įstabų pasipriešinimą totaliai unifikuojamam “teleprotui”. Romano pagrindinio personažo ir podraug pasakotojo gyvenimas atrodė niekuo neypatingas - eilinio nedidelėje reklamos firmoje dirbančio išsiskyrusio trisdešimtmečio rutina. Tik staiga viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina kone mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio atsiųsta ir reklamai panaudota nuotrauka išveda iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja Hokaido salos kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja, “absoliučios Anarchijos Imperija”.
Stipri kūrinio pabaiga, iki kurios prisikasti skaitytojui galbūt prireiks šiek tiek kantrybės; kai ką veikiausiai suerzins pasitaikantys redagavimo (kalbos klaidų požiūriu) trūkumai; kelia abejonių, kodėl leidykla šį kūrinį išleido “Savaitgalio knygos” serijoje (jos pavadinimas asocijuojasi su vienadieniškumu). O šiaip jau japono romanas nėra itin orientuotas į Rytų kultūrą, palyginti universalios pasaulėjautos (rytietiškas H.Hesės požiūriu - pastarojo rašytojo gerbėjams jis labiausiai ir turėtų patikti), o centrinę metaforišką Žmogaus Avies figūrą galima būtų pagretinti su mūsiškiu vilkolakiu...
Bolševikų perversmas M.Bulgakovo akimis
Įžymusis Michailas Bulgakovas pirmiausiai asocijuojasi su jo romanu “Meistras ir Margarita”, kurio nudrengtą, sunkiai beįskaitomą kopiją originalo kalba aštuntajame dešimtmetyje ne vienas studentas buvo gavęs pasiskaityti vos kelioms naktims (tik 1985 m. pasirodė A.Mikutos vertimas į lietuvių kalbą normalios knygos pavidalu). Kita įstabi akistata su šiuo rašytoju įvyko 1988-aisiais, kai pirmajame iš trejeto “Atodangų” vertimų almanache pasirodė “Šuns širdis”, labai adekvačiai atspindėjusi tuometes “perestroikos” nuotaikas. Vėliau šį F.Vaitiekūno vertimo variantą podraug su kitais apsakymais pakeitė J.Gimberio versija, kurią išleido “Jotemos” leidykla. Visa tai bent jau atrodė logiškai konjunktūriška, bet panašiai užtikrintai nepasakytum apie šios leidyklos sprendimą šiuosyk išleisti M.Bulgakovo romaną “Baltoji gvardija” (išvertė tasai pats J.Gimberis) - kūrinį, kuriuo remiantis Bulgakovas buvo priskiriamas prie sovietiniam režimui lojalių menininkų.
Bet, matyt, atėjo laikas kiek objektyviau įvertinti ano meto literatūrologinius tauškalus apie klasinę nelygybę, kiek pastūmėti šalin tiesmukas pilietinių kovų, vykusių Ukrainoje po bolševikų perversmo Rusijoje, siužetines peripetijas ir daugiau dėmesio skirti estetiniam ir dvasiniam šio romano pasaulėvaizdžiui.
Amžinoji romantikė
Kaunietė rašytoja Loreta Gražina Latonaitė daugiau nei prieš dvidešimtį metų ryškiau ėmė reikštis literatūroje kaip fantastinių apsakymų kūrėja. Literatūros kritika atkreipė dėmesį į jos netradicinės tematikos apsakymų dvejopą fantastinį elementą: racionalųjį (mokslinė fantastika, fantastinė alegorija) ir metaforiškąjį, artimą magiškojo realizmo poetikai. Jos kūryboje, kaip ir tradicinėje prozoje, svarbiausi humanistiniai principai: meilės ir gerumo troškimas; siekiama parodyti, kad civilizacijos ateitis priklausys nuo žmogaus moralės, gebėjimo jausti, ne tik mąstyti.
Naujojoje savo apsakymų knygelėje “Polka su Tadu Blinda” (išleido “Naujasis lankas”) šįsyk L.G.Latonaitė kreipia savo žvilgsnį ne į ateitį, o į praeitį, visi be išimties jos kūriniai - tarsi romantiškos istorijos pamokos. Rašytoja žvelgia į žmogiškąją atmintį kaip egzistencinį fenomeną originaliuose apsakymuose “Sakmė apie Tirkšlių pušyną”, “Polka su Tadu Blinda”, gilinasi į garsių istorinių asmenybių (tapytojo J.Rustemo, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto, istoriko J.Lelevelio, Rusijos kunigaikščio A.Kurbskio) asmenybes. Jos apsakymai pateikia paskutiniųjų imperatoriaus Napoleono Bonaparto dienų Šv. Elenos saloje viziją, tapybišką 1709 m. Lietuvoje siautusio maro paveikslą, savitai sukomponuotą Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto ir karalienės Bonos “trikampį”.
Pasitikdama garbingą savo jubiliejų, L.G.Latonaitė podraug išleido dar ir trijų veiksmų dramą “Vytautas”, kuriai aptarti prireiktų platesnio konteksto.
Parengė Jonas VABUOLAS
