Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2003-11-29
Išties geros šiuolaikinės poezijos gerbėjus, manau, turėtų pradžiuginti LRS leidyklos išleista knyga “Moteris su lauko gėlėmis”. Tai ne poezijos knyga, bet jos smelkte persmelkta, pasakojanti apie poetę, Nacionalinės premijos laureatę Nijolę Miliauskaitę, kurios gyvenimą mažiau nei prieš dvejus metus nutraukė sunki liga.
G.Ramoškaitės-Gedienės sudarytoje knygoje spausdinami atsiminimai apie poetę, svarbesnės recenzijos ir straipsniai apie jos kūrybą, pokalbiai su ja. Įtrauktas vienas kitas lig šiol neskelbtas eilėraštis, pasisakymai ir straipsniai, korespondencija, publikuojamos kūrinių ir raštelių faksimilės, nuotraukos.
N.Miliauskaitės eilėraštis priklausė iš pažiūros paprastos, lakoniškos, tylios, bet subtiliai gilios poezijos kategorijai - be pakelto tono, teatrališko gesto.
Šie poezijos bruožai atsispindėjo ir jos pačios charakteryje, gyvensenoje - tai pajunti skaitydamas knygoje skelbiamus ją pažinojusių žmonių atsiminimus, kūrybos komentarus, pašnekesius. Regis, ir pati tą savo nuolatinį nebylų “poetinį būdravimą” racionaliai suvokė, o šioje knygoje skelbiamame Suomijoje 1999 metais jos skaitytame pranešime “Ruduo ir mano poezija” netgi bandė formuluoti: “Giliai giliai manyje, kažkur pačiam esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiam lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus - atneša ir eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką turėtų ateiti? Deja, ne visada”.
Žaizdos metafizika
Tai kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus eilėraščių rinkinio pavadinimas, kuris man kaži kaip pasąmoningai akumuliuoja prisiminimus ir pamąstymus apie gyvos atminties ir tragiško likimo šių žodžių autorių. Dabar šiuos pamąstymus dar gali papildyti Viktoro Rudžiansko parengta knyga apie kun. R.Mikutavičių “Gyvenęs ir mūsų gyvenimus”. Ji įvardyta etiudais, skirta penktosioms kunigo tragiškos žūties metinėms, išleista visuomeninės organizacijos “Consilia Academica”.
Knyga labai mozaikiška, ir nors daugiausia sudaryta iš kunigą ir poetą pažinojusių žmonių atsiminimų, interviu su jais, paties R.Mikutavičiaus pasisakymų įvairiomis progomis, net dokumentų, vis dėlto racionaliai nesuskaidyta kokiu nors principu, “nesustruktūrinta” temomis ar kaip kitaip: čia giminaičių prisiminimai, čia bičiulių, čia apie sielovados reikalus, o čia apie kūrybą. Aiškiai siekiama portretinio vientisumo. Tai, be jokios abejonės, didina jos kaip autorinio kūrinio reikšmę. Suprantama, podraug - ir atsakomybę.
Ir vis dėlto čia norėčiau pasiremti poeto R.Keturakio žodžiais, kuriuos jis taiko R.Mikutavičiaus kūrybos skaitytojams, bet juos galima skirti ir paėmusiems į rankas pastarąją knygą: “Labai noriu, kad išgirstumėt R.Mikutavičiaus klausimus sau. Daugybę klausimų, o paskutinieji yra ne tiek išgirstami, kiek nujaučiami: kodėl jūs sekate mane nesuprasdami, kad sekimas prarandant save yra sunki klaida? Kodėl jūs persekiojate mane tikėdami, jog rodydami mano šešėlį tapsite šviesesni? Kodėl tiek nedaug man buvo skirta ramybės? Kodėl per vėlai pastebime, kas čia yra laikina ir kas amžina?”
Poetas istoriko akimis
Ši naujų knygų apžvalga taip jau klostosi, kad, regis, dabar tiesiog privalau pristatyti Egidijaus Aleksandravičiaus monografiją apie kunigą ir poetą, lietuvių literatūros klasiką Antaną Baranauską “Giesmininko kelias”, kurią labai dailiai išleido leidykla “Versus Aureus”.
Savo knygoje E.Aleksandravičius imasi nušviesti tą poeto ir katalikų vyskupo A.Baranausko gyvenimo pusę, kuri iki šiolei buvo mažiau pastebėta ir tyrinėta. Pasiremdamas gerai žinoma biografine “Anykščių šilelio” autoriaus medžiaga, atversdamas vis naujus ir dar neskaitytus archyvinius jo vėlyvosios biografijos puslapius, kultūros istorikas mėgina suprasti lietuviškąją A.Baranausko tapatybę, paaiškinti jo atitolimą nuo tautinio lietuvių atgimimo srovės idealų. Istorikas stengiasi peržengti tą istoriografijos slenkstį, kuris per ilgus dešimtmečius formavosi baranauskianoje, t.y. slenkstį tarp jauno poeto tautinio patriotizmo ir brandaus, įžvalgaus ir savyje užsisklendusio vyskupo vertybių.
Pasirodė šiandienai aktuali viena iš apibendrinamųjų autoriaus minčių: “Ganytojiška A.Baranausko veikla iš tiesų visa savo energija buvo nukreipta į kūrimą tokio susigyvenimo ir tokios etninės tolerancijos, kurios link yra prasmė ir šiandien kreipti savo žingsnius. Prieš šimtmetį gyvenimas pasirodė per daug negailestingas, kad jam pasisektų padaryti tai, ką buvo užsibrėžęs. Tačiau argi ne ambicingi buvo jo siekiai sutaikinti didžiausias priešybes: istorinę LDK tradiciją su jaunąja Lietuva, lenkybę ir lietuvybę, Bažnyčią ir visuomenę? Tačiau kokia ironiška kartais būna istorinė lemtis! Tas, kuris siekia sutaikinti agresyviausius priešininkus, pasidaro persona non grata ir vieniems, ir kitiems”.
Parengė Jonas VABUOLAS
