Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Apie sroves, rifus ir pergalingus vėjus
2005-11-26
Jūratė KUZMICKAITĖ
Trims dienraščio kapitonams - Zenonui BALTUŠNIKUI, Teklei MAČIULIENEI ir Aušrai LĖKAI - trys klausimai
1. Ką pavadintumėte svarbiausiu “Kauno dienos” koziriu?
Zenonas BALTUŠNIKAS:
- Kai 1960-aisiais pradėjau redaktoriauti “Kauno tiesoje”, iš karto supratau - didžioji laikraščio jėga yra kūrybingas kolektyvas. Žmonės, kuriuos sutikau atvykęs į šią redakciją, buvo tikri spaudos džentelmenai. Žurnalistas Leonas Žurauskas, fotografas Juozas Stanišauskas, Leonas Gudaitis, kuris dabar jau profesorius, Kęstutis Andziulis, pirmasis Lietuvoje tarptautinės klasės futbolo teisėjas... O vaikščiojanti enciklopedija Juozas Kubilius! Ar publicistė Vaidilutė Volskytė... Visų pavardžių šiandien nė neišvardysiu, bet galiu pasakyti: jie visi buvo puikūs profesionalai.
Todėl sakyti, kad laikraščio populiarumas ir tiražo didėjimas buvo redaktoriaus nuopelnas, - neteisinga. Ne redaktorius sukūrė laikraštį, kurio tiražas išaugo per 100 tūkstančių egzempliorių, o puikus ir kūrybingas kolektyvas. Jis visada buvo ir, esu įsitikinęs, yra didysis “Kauno dienos” koziris.
Teklė MAČIULIENĖ:
- Pagrindiniai laikraščio svertai - tai tiražas, autoritetas ir drąsa. Taip buvo ir man vadovaujant “Kauno tiesai”, vėliau - “Kauno dienai” sudėtingais persitvarkymo, sistemos byrėjimo metais.
Į redakciją atėjau 1987-aisiais, jau klibant ir rengiantis griūti tarybinei santvarkai. Keičiantis epochai, svarbiausi dalykai, dirbant laikraštyje, - tai drąsa ir pasitikėjimas. Mūsų laikraščiui to netrūko. Tikriausiai tai buvo patys įdomiausi metai ne tik man, bet ir visam kolektyvui. Iki tol buvome partijos ir vykdomojo komiteto organas - ne laikraštis, bet organas. Lūžiui, iš organo tampant savarankišku laikraščiu, reikėjo ryžto. Jo turėjome: pradėjome drąsiai kelti problemas, kurių tuo metu niekas dar nedrįso klibinti.
Manau, kauniečiai dar nepamiršo, kaip mes, palaikomi tūkstančių savo skaitytojų, pradėjome Prisikėlimo bažnyčios kėlimo iš užmaršties ir griuvėsių, Vytauto Didžiojo universiteto, Prezidentūros grąžinimo Kaunui akcijas. O 1990-ųjų vasario 16-ąją paskelbėme dar vieną akciją: tapome nepriklausomu laikraščiu.
Sakiau ir sakysiu: laikraščio autoritetas iškovojamas objektyvumu ir motyvacija. Mes rašėme motyvuotai. Kitaip tariant, ne valdiškai, bet su įkvėpimu, netgi azartu. Ta ugnelė visada buvo svarbiausia “Kauno dienos” varomoji jėga.
Aušra LĖKA:
- Mano manymu, svarbiausias visų laikų mūsų koziris - tai skaitytojų ir redakcijos suvokimas, kad esame bendraautoriai, kad laikraštis - tai žmonės, kurie jį rašo, ir žmonės, kurie jį skaito. Ir be vienų, ir be kitų laikraštis paprasčiausiai neegzistuotų.
“Kauno diena” visuomet buvo stipri ryšiu su skaitytoju. Kitaip nei kolegų leidiniuose, “Kauno dienoje” išklausomos skaitytojų nuomonės aktualiausiais klausimais, jų pasisakymams skirtos specialios rubrikos. Esu įsitikinusi: tai dienraščiui neabejotinai suteikia šarmo. Kai žurnalistai dirba, ieško įdomių, aktualių temų kartu su skaitytojais, laikraščiui nebėra ko bijoti, kad jis virs save vadinančiųjų elitu trubadūru.
Sėkmės formulę galima sutalpinti į vieną klausimą, kurį privalo užduoti sau žurnalistai: “Kas mes be skaitytojų?” Mes rašome jiems, o ne finansinių ar politinių interesų grupėms. Mumis turi tikėti skaitytojas, o ne postą užimantis valdininkas. Manau, kaip tik tokiu požiūriu “Kauno diena” skiriasi nuo kitų laikraščių.
2. Kokios didžiausios pergalės ir kliūtys, kurias teko pasitikti?
Zenonas BALTUŠNIKAS:
- Esu įžengęs jau į devintąją dešimtį, todėl turiu teisę daug ko neprisiminti... Sunkiausia buvo išleisti gerą laikraštį, padaryti taip, kad skaitytojai pasimėgaudami, su įdomumu jį skaitytų. O, buvo laikai, kai reikėdavo “pramušti” popierių. Jo mums amžinai neduodavo. Prisimenu, kai pasiekėme 42 tūkst. egzempliorių tiražą, kiek reikėjo raštų, kad galėtume leisti “Kauno tiesą” tokiu tiražu. Mūsų žmogus nuolat būdavo Kandapogoje, iš kur gabendavomės popierių laikraščiui.
Sunkūs būdavo ir vajai, kai liepdavo leisti “Kauno tiesą” dviem kalbomis - lietuvių ir rusų. Kol buvo gyvas Antanas Sniečkus, nebuvo taip sudėtinga, bet po jo mirties užtekdavo atvykti iš Maskvos antrajam kompartijos sekretoriui, ir pasipildavo liaudies žmonių, kurie, žinoma, buvo daugiausia kariškiai, laiškai su primygtiniais reikalavimais leisti laikraštį ir rusų kalba. Laimė, kad turėjome užtarėjų. Miesto partinėje bei vykdomojoje valdžioje - taip pat. Kartą paskambino LKP CK ideologinio skyriaus vedėjas Algimantas Stankevičius. “Zenonai, - sako, - iš tavęs priklauso. “Kauno tiesa” bus tik lietuviška, sutvarkėme”. Tai buvo šventė.
“Kauno tiesa” buvo turtingiausias laikraštis iš visų, kuriuos leido tuometė “Periodika”. Iš mūsų pelno, kuris anuo metu buvo neįtikimai didelis - pusė milijono rublių per metus, “Periodika” išlaikė 10 žurnalų. Bet be leidimo “iš aukščiau” savo žurnalistams mes negalėjome net pieštuko nupirkti.
Tačiau netrūko ir šviesių, laimingų akimirkų. Kiek visiems mums buvo džiaugsmo, kai redakcija gavo pirmąjį automobilį. Tai buvo moskvičius, vėliau gavome ir volgą. Bet pirmasis moskvičius buvo be galo didelis įvykis: iki tol mūsų fotografas Juozas Stanišauskas važinėjo motoroleriu.
Teklė MAČIULIENĖ:
- Tais laikais, kai tikrasis Kauno šeimininkas buvo ne partijos komiteto pirmasis sekretorius ar vykdomojo komiteto pirmininkas, bet saugumo komiteto vadas Gediminas Bagdonas, vienas didžiausių sunkumų buvo kova su juo. Galynėtis su šiuo žmogumi ir galų gale jį įveikti buvo nelengva. Reikėjo tokio diplomatinio išradingumo... Teko pasitelkti ne tik moterišką žavesį, bet, nebijau to žodžio, ir charakterio bjaurumą. Kovoje su visagaliu Bagdonu teko naudoti visas įmanomas diplomatines priemones. Ir mes laimėjome.
Sudėtinga buvo išsaugoti, apginti laikraščio nepriklausomybę. Kai, padedant Juozui Jaruševičiui, Vytautui Arbačiauskui, mums pagaliau pavyko atsiplėšti nuo partijos ir vykdomojo komitetų, pavadėlį laikraščiui panoro užnerti naujoji valdžia - nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pirmajai kadencijai išrinkti Kauno miesto deputatai.
Ko tie vyrai nedarė: šantažavo mane ir redakciją, kas savaitę pas mus atvykdavo naujas pretendentas tapti laikraščio redaktoriumi. Tuomet supratome, kad be skaitytojų paramos nieko nebus. Paskelbėme akciją “Pavadėlio nostalgija ar objektyvi būtinybė?” ir pakvietėme kauniečius išsakyti savo nuomonę. Ko jie nori: laikraščio, priklausančio miesto valdžiai, ar nepriklausomo leidinio?
Šimtais laiškų, kuriuos gavo redakcija, dalį kurių mes išspausdinome, skaitytojai tarė “taip” nepriklausomam miesto laikraščiui. Tai buvo svariausias mūsų argumentas tiems, kurie įsivaizdavo, kad laikraštis, nusimetęs vieną apynasrį, lengvai užsiners kitą. Viena tiesa ir vienintele teisinga nuomone žmonės jau buvo persisotinę. Mums, redakcijos kolektyvui, laikraščio nepriklausomybė buvo didžiausia pergalė.
Aušra LĖKA:
- Atrodytų, pirmtakai padarė viską - padėjo susigrąžinti nepriklausomybę su laisvo žodžio garantija, subūrė puikų kolektyvą, leidžiantį vieną populiariausių Lietuvoje dienraščių, tad su kokiomis kliūtimis dar reikia galynėtis? Galima pajuokauti: ko skųstis, jei “Kauno dienos” korespondentui spaudžia ranką JAV prezidentas?
Šiandien mes džiaugiamės, kad “Kauno diena” įgijo pripažinimą visoje Lietuvoje, kad esame modernus dienraštis, su skaitytojais palaikantis ryšį ne tik per “popierinę”, bet ir per internetinę “Kauno dieną”.
Kita vertus, kiekvienam laikui - sava atsakomybė. Laisvas žodis mums duotas kaip įnagis, ir jei netinkamai, nemokšiškai, piktavališkai jį naudosime, jis praras savo paskirtį.
Žurnalistų darbas išliko toks pats - dirbti “sarginiais šunimis”, nes imančių kyšius valdininkų ir mindomų paprastų žmonių pas mus, matyt, dar ilgai bus. Nė kiek ne mažiau nei anais laikais turime ginti visuomenę nuo savanaudžių biurokratų, nesąžiningų politikų, padėti skriaudžiamam našlaičiui ar Kaune griūvančiam baroko perlui - Pažaislio vienuolynui.
Sunkiausia ir kartu žaviausia mūsų darbe - pradėti dieną nežinant, kas tavęs laukia. Lyg sėdėtum prieš tuščią lapą, kurį turi užpildyti tuo, kas tūkstančiams skaitytojų aktualiausia, būtiniausia žinoti, įdomiausia.
3. Jūsų jubiliejiniai palinkėjimai dienraščio 60-mečio proga. Galima ir su rimbu, ir su meduoliais.
Zenonas BALTUŠNIKAS:
- Anksčiau mokėjau ir pabarti, ir patarti. Dabar barti jau nebe mano pareiga, lieka linkėjimai. Kas man apskritai nepatinka šiandieninėje žiniasklaidoje? Valdžios demonstravimas. Taip, visi žino, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, ir visais laikais taip buvo. Mes irgi buvome valdžia, anuo metu net labai įtakinga. Bet niekada to nepabrėždavome, nerodydavome.
Man nepatinka smurto, egzekucijų lavina žiniasklaidoje. Net Daktaras su antrankiais man nemalonu ir nesuvokiama - kam tai reklamuoti?
Linkiu nepasiduoti jokioms įtakoms - nei finansinėms, nei politinėms. Laikraštis ir jo žurnalistai visuomet turi išlikti nepriklausomi, nors žinau, kaip tai nelengva. Man patinka, kad “Kauno diena” šiandien objektyvumu lenkia savo kolegas ir konkurentus. Linkiu ir toliau taip. Ir - kūrybinės sėkmės, augančio tiražo, kad “Kauno diena” būtų visuomet laukiamas svečias skaitytojų namuose. Aš, pavyzdžiui, be “Kauno dienos” negaliu - skaitau kiekvieną dieną.
Teklė MAČIULIENĖ:
- Iš manęs jubiliejaus proga - tik meduoliai. Klestėkite. Mylėkite savo skaitytojus, ir tebus tai abipusė meilė. Išlikite objektyvūs. Džiaugiuosi, kad šiandien “Kauno diena” yra solidžiausias Lietuvos laikraštis. Man ne gėda pasakyti, kad dirbau “Kauno dienoje”. Aš tuo didžiuojuosi.
Aušra LĖKA:
- Net tokiu momentu, kai redakcija švęs savo jubiliejų, kai kurie “Kauno dienos” žmonės dirbs paprastą, kasdienį žurnalisto darbą, kad skaitytojai laiku sužinotų visas naujienas. Linkėčiau, kad kolegos, priversti iškilmes iškeisti į darbą, neabejotų: to, ką jie daro, reikia tiems, kurie tai skaitys. Būti reikalingam - tai yra pats didžiausias žurnalisto įvertinimas. Taigi - už tuos, kurie žurnalistinėje trasoje! Už tuos, kurie laukia, ką jie parašys! Už mus ir Jus - už “Kauno dieną”!
