Garbusis skaitytojas be abejo atmena tokią vaikystės laikų pasakaitę apie Jonuką ir Elenytę, kurie, našlaičiais palikę, iškeliavo į svietą laimės ieškoti. Pakeliui ištroškę rado kelyje įspaustą ėriuko pėdą, iš kurios atsigėręs Jonelis pavirto avinėliu... Beje, prieš tai Elenytė bandė jį sudrausmint, sakydama: “Negerk iš avinėlio pėdos - avinėliu pavirsi”...

Kaip ir kiekviename laiko patikrintame kūrinyje, taip ir šioje pasakoje yra užfiksuotas sakralinis perspėjimas, nesgi pasaka tam ir skirta, kad dar vaikystėje žmogų pamokytų apdairumo ir išminties, idant subrendus mažiau nesėkmių tektų patirti... Tad pabandykime iššifruoti šią Jonuko ir Elenytės situaciją, žvelgdami iš šios dienos aktualijų.

1. Jonukas ir Elenytė - našlaičiai. Dvasine prasme našlaičiais galima pavadinti daugumą Lietuvos piliečių, kurie gyvena nepažindami elementaraus padorumo, sąžiningumo ir meilės... Netgi nebūtinai Dievo meilės, tiesiog paprasto žmogiško artumo, šiltumo ir pasiaukojimo...

2. “Iškeliavo į svietą laimės ieškoti...” Lietuvai Kovo 11 atkūrus Nepriklausomybę ši pasakos tezė irgi, regis, tapo realybe - iškeliavome pažinti svieto vertybių ir praturtėti... Tas nieko blogo, svarbu tik - kokias vertybes iškeliavęs pamatai ir ką tempi namo maišais...

3. “Rado ėriuko pėdą” - čia jau konkretizuojama sviete atrastoji vertybė. Regis, nieko tokio - vandenėlis pėdoje kaip ir visur kitur, kodėl neatsigerti...Tačiau čia pasakotojas jau rimtai perspėja skaitytoją Elenytės lūpomis: “Negerk, nes avinėliu pavirsi...”

Moralas būtų toks - Jonukas, visų pasaulio gudrybių dar nepermanydamas turėtų, labiau pasikliauti Dievo ženklais, siunčiamais per Elenytę (moterų intuicija, sakoma, stipriau išsivysčiusi nei vyrų...). Tačiau - jei nemoki skaityti ženklų, paskui esi baudžiamas ir patiri daugelį nesėkmių, kaip ir atsitiko Joneliui pavirtus avinėliu...

Bet grįžkime iš pasakų pasaulio į realybę. Kokią Lietuvą turime šiandien - ar panaši ji į optimistines lietuvių liaudies pasakas, kur gerieji milžinai ir gudrūs broliai nugali visas blogybes? Ar panašesnė į girtų ir nelaimingų avinėlių bandą?

Niekas, ko gero, nedrįstų drąsiai teigti, kad dvasinė Lietuvos situacija, lyginant ją su okupacijos periodu, sparčiai gerėja... Nebeliko netgi to, kas mus vienijo sovietmečiu - nuoširdumo, meilės artimui savo. Visos šios dvasinės vertybės susiformavo “iš bėdos”, t.y. nesant didelių perspektyvų vystyti fizinį Lietuvos kūną, vystėsi dvasinis. O koks dvasinis skaidrumas vienijo žmones Sausio 13 - dabar tik pasvajoti tegalima...

Įvairiai interpretuojamos nūdienos dvasinės degradacijos priežastys: masinės informacijos priemonės dėl to linkusios kaltinti valdžią, Kad ir kokia ji būtų. Tuo būdu spauda pelno skaitytojų palankumą ir pinigus. Taip yra visam sviete, išskyrus vieną BET... Įsivaizduokite tokį palyginimą - kovo 11 dieną susirinko į naują tik pastatytą mokyklą mokiniai (piliečiai), mokytojai (valdžios tarnautojai ir žiniasklaida). Ir pradėjo jie mokytis: mokiniai - dar nemokėdami mokytis, mokytojai - dar nemokėdami mokyti. Taip visi kartu ir mokėsi, pykosi, padarydami ir visiškai nepedagogiškų dalykų, kurių pagrindinis - kovos propagavimas. Tačiau karas bent formaliai po pučo jau lyg ir pasibaigė, buvo lyg ir galima pradėti gyventi taikoje ir meilėje...

Žiūrint į dabartinę Lietuvą kaip į mokyklą, ko mes išmokom per tuos dvylika metų? Išmokom kovoti. Bet ar ką nors mes nugalėjom? Nugalėjom savo optimizmą, savo dvasingumą, savo inteligentus, mokytojus, save... O ką laimėjom?

Mes patys esam mokytojai... Ar mūsų spauda moko, kaip kovoti ir nekęsti ar kaip mylėti ir kurti? Ko moko politikai, menininkai?

Mažytis pedagoginis aspektas - mokytojas negali nekęsti savo mokinių, savo kolegų kitų mokytojų, nes neapykanta gimdo tiktai neapykantą, ir mokiniai teišmoksta tiktai tokio nepakantaus bendravimo.... Mokytojas ir bardamas myli ir didžiuojasi savo mokiniais, mokytojas deklaruoja amžinąsias vertybes, o ne vienadienes gaidžių peštynių pramogas.

Panašūs santykiai turėtų būti ir tarp spaudos ir visuomenės, tarp spaudos ir Valstybės institucijų...

Mes labai mėgstam ieškoti kaltų. Kur tik nori, tik ne savyje. O juk pagrindinis tautinio atgimimo variklis turėtų būti kiekvieno piliečio, politiko, menininko dvasinėje savianalizėje - ką aš padariau, kad žmonės turėtų daugiau Tikėjimo, Vilties ir Meilės? O atsakomybės permetimas kitam atpirkimo ožiui yra mažų mažiausiai nepilietinis. Tai viso labo kaltinimai veidrodžiui dėl savo snukio kreivumo...

Reikėtų atsiminti vieną paprastą dalyką - kito žmogaus ar institucijos kaltinimas dėl gyvenimo nepagerėjimo tėra iliuzija. Viskas daug sudėtingiau, viskas susipynę tarp kuriančių ir griaunančių jėgų. Griaunanti jėga, beje, irgi visada teigia esanti kūrėja. O suradus kaltą - nuo kiekvieno garbaus skaitytojo nuimama asmeninė atsakomybė. Taip pasąmonėn įvedama iš esmės klaidinga vertybių skalė: jie blogi, o aš geras... Yra tokia liaudiška dainuška: “Nieks kits čia nekalts...” Pravartu retsykiais tai atminti... Ne tik po rinkimų, bet ir prieš...

Norisi tikėtis, kad bręstant piliečių sąmoningumui, bręstant Lietuvos valstybei, bręs ir jos spauda. Deja tokių prošvaisčių kol kas nematyti... Priežastys labai elementarios: pinigai už intriguojantį gandą mokami žymiai didesni nei už paprastą, dalykišką informaciją. O dar didesni pinigai mokami už neapykantą ir pagiežą, kurios taip išsiilgsta prie to įpratintas skaitytojas. Tad vėl kalbant apie kiekvieno piliečio asmeninę atsakomybę statant Lietuvos valstybės rūmus, dalis dienraščių turbūt daugiausia prisideda statant tų rūmų tualetą, kad ir kokiais marmurais jis būtų klotas...

Bandant diferencijuoti - kas yra objektyvi žiniasklaida, o kas bulvarinė - vienas kriterijų yra tas, kad būtinai turi būti nurodomas informacijos šaltinis. Antraip - tai viso labo gandai. Taip visuomenė pradeda gyventi ne atpažindama tikrovę, o susipažindama su tikrovės falsifikatu.