Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Antroji didžioji meilė
2002-10-07
Gyvenu viena. Prieš dvidešimt metų mano santuoka iširo. Vyras įsimylėjo kitą. Likau su dviem mažais vaikais. Bet gyvenimas bėgo, sūnūs užaugo. Vieną rytą vyresnysis sūnus išėjo į darbą ir dingo. Po to buvo rastas tik jo lavonas. Palaidojome. Guodžiau save, kad man pasisekė, juk turiu bent kapą. Nors taip ir nežinoma liko, kas jį nužudė ir už ką...
Likom dviese su jaunėliu. Bet laikas bėgo, ir jaunėlis subrendo. Įsimylėjo merginą ir nutarė vesti, įvyko šaunios vestuvės, tik gaila, jog brolis negalėjo jam laimės palinkėti, nes jau keleri metai ilsėjosi Karmėlavos kapinėse.
Sūnus išvažiavo gyventi į kitą miestą, į jaunosios gimtinę. Likau viena. Bet tuomet liūdesio nejaučiau. Priešingai, džiaugiausi, jog sūnus turės kitą šeimą su gausia gimine. Nes mes to neturėjome, kadangi esu našlaitė.
Pasilikau viena kaip pirštas. Gal todėl darbas buvo mano namai, mano šeima. Mylėjau savo bendradarbes kiekvieną savaip. Vienos buvo artimesnės sielai, kitos svetimesnės, įkyrėdavau joms su savo kalbom, savo sapnų išsipasakojimais. Mat namie kalbėtis neturėjau su kuo. Bet jos mane suprato ir nesmerkė. Turėdama neblogą humoro jausmą sugebėdavau jas pralinksminti ir prajuokinti. Taip ir slinko tas gyvenimas, bet šiemet jis tarsi sustojo, netekau darbo.
Visą gyvenimą stengiausi būti optimistė, nepasiduoti liūdesiui, nors gyvenimas manęs nelepino. Bet aš nesilioviau tikėjusi, jog gyvenime manęs dar laukia daug įdomių dalykų. Jaučiausi savęs dar nerealizavusi kaip moteris. Dar tikėjau, jog vieną dieną sutiksiu savo didžiąją meilę, jog dar galėsiu išlieti tuos susikaupusius jausmus.
Bet metai bėgo. Plaukuose pasirodė pirmojo šerkšno gijos, o gyvenime niekas nepakito. Tik kaskart vis sunkiau tapo lipti laiptais iki savo buto, kurio sienos darėsi vis šaltesnės... Na, o sūnus gyveno savo gyvenimą. Taip aš tapau močiute. Gimė anūkėlis. Aplankydavau jį retkarčiais, nes dažnai to daryti negalėjau, kelionė brangi.
Grįžusi namo liūdėjau, jog anūkėlis auga be manęs. Bet jis neliūdėjo, nes turėjo ten kitą močiutę. Kai jis truputį paaugo, pradėjau bendrauti telefonu. Jis iš pradžių bijojo, o po to pamėgo su manim plepėti. Mano telefoninės sąskaitos didėjo, bet mano širdis džiaugdavosi, išgirdusi tą mielą balselį. Vasarą jam sukako penkeri metukai. Jis labai protingas: moka skaityti, skaičiuoti ir skambinti pianinu. Todėl susitikusi su draugėmis didžiavausi savo “gudruoliu”.
Bet štai, neseniai, buvau pakviesta atvykti pas sūnų. Reikėjo pabūti savaitę su anūkėliu. Labai apsidžiaugiau. Pirmą kartą taip ilgai buvom su anūkėliu vieni du, mat kita močiutė, kuri jį kasdien augino, susirgo.
Pirma mūsų bendravimo diena praėjo neblogai, nors pamačiau daug užsispyrusių ožiukų, bet tylėjau. Po kelių mūsų drauge praleistų dienų, teko duoti jam pastabų dėl netinkamo elgesio. Anūkėlis įsižeidęs pavadino mane sena boba. Aš su tuo nesutikau, tvirtinau, jog aš dar jauna. Tuomet jis man pateikė pritrenkiantį argumentą: Močiute tu sena, nes tavo veidas - tai gatvės su kelio ženklais!
Suglumusi nuėjau prie veidrodžio ir žiūrėjau į save, lyg pirmą sykį pamačius. Tikrai, štai dvi gilios raukšlės apie burną, o ir kaktoje matosi kelios “gatvės”. Mane suėmė toks juokas, jog pasileidau kvatotis. Anūkėlis kvatojo kartu. Ir taip mums buvo linksma. Visos dienos pralėkė bežaidžiant ir besijuokiant.
Grįžtant namo, gėrėjausi pro autobuso langą nuostabiu gamtovaizdžiu. Temo. Virš miško leidosi raudona kaip kraujas saulė... Širdis buvo kupina švelnumo. Supratau, jog sugrįžo mano antra jaunystė, ją sugrąžino anūkėlis. Atrodo sulaukiau savo didžiosios antros gyvenimo meilės...
Anelė
