Ambicijos prieš jausmą


2006-03-07
Ambicijos prieš jausmą

Kristina nebuvo verksnė, tačiau verkė kelias dienas iš eilės. Jos svajonių vyras vedė kitą. Ir tai atsitiko tik per jos kvailumą. Nereikėjo supažindinti su savo drauge, kuri tik teieškojo progos, kaip užsikarti kam nors ant kaklo.

Ji jau buvo du kartus ištekėjusi, po to gyveno su vienu verslininku, o jam bankrutavus - su kitu. Dabar jai, pamanykit, prireikė tikros meilės. Ir būtent to vyro, kurio visą gyvenimą laukė mano teta Kristina. Alius buvo jos išsvajotasis, bet likimas juos vis išskirdavo.

Iš pradžių jis išėjo į armiją, o Kristina buvo per jauna, kad jis į ją rimtai žiūrėtų. Tačiau ji jau tuomet žinojo, kad geresnio už jį nesuras, nes tokio paprasčiausiai nėra. Gražus ir geras, švelnus, ko dar reikia?

Sugrįžęs jis kaip reikiant įsišėlo, keitė merginas beveik kaip kojines - kasdien. Bent taip atrodė pavyduliaujančiai Kristinai.

Su viena jų ir užkibo. Vestuvės iš reikalo įvyko, tačiau tikra šeima taip ir nesusikūrė. Jo žmonos tėvai vertino jį kaip dukros gyvenimo griovėją. Toks nieko gero jai neatneš. Gimus vaikui, jie kažkiek atlyžo, bet Alius išvažiavo tiesti geležinkelio per Rusijos pelkes.

Savo šeimai siųsdavo pinigų, pasidžiaugdavo sūneliu per atostogas, bet vėliau kasmet jų nebesugrįždavo.

Tik atėjo skyrybų popieriai. Kristinai jis kažkodėl taip ir liko svajonių mylimasis. Gal dėl to, kad joks kitas į jos širdį taip ir nepasibeldė. Tačiau metai ėjo, Kristina persikėlė į sostinę, trejus metus gyveno su kvaištelėjusiu poetu ir suprato, kad jai ne aukštų materijų ir skambių žodžių reikia. Reikia žemiško ir praktiško vyro šalia.

Vos spėjo tai suvokti, toks ir atsirado. Tiksliau jis buvo šalia ir anksčiau, tik Kristina jo nepastebėjo. Vestuvės įvyko gana greitai, nes abu jau buvo tam subrendę, abu norėjo vaikų.

Pirmieji jų metai buvo labai geri. Abu stengėsi vienas kitam įtikti, vasarą apkeliavo visą Lietuvą ir jautėsi laimingi. Tačiau nebuvo nė užuominos apie būsimą kūdikį, nors jie labai nuoširdžiai stengėsi jį pradėti. Ne tik šeimyninėje lovoje, bet ir miško laukymėje, šieno kupetoje, rugių lauko pakraštyje.

Daktarai buvo negailestingi - Kristina vaikų neturės. Ji dėl to labai išgyveno. Po kelių mėnesių jos vyras pasakė nesąs labai jaunas, todėl negali gaišti laiko visokiems mandagumams ir laukti, kol Kristina atsitokės.

Ji tikriausiai žinanti, kodėl negali susilaukti vaikų, o jis dėl to nesąs kaltas. Kristina suprato, kad tas vyras jos niekuomet nemylėjo, juk mylimos moters taip lengvai ir dalykiškai nepalieka.

Paskui ji dar keletą sykių mėgino rasti savo laimę. Metams bėgant, vyrai pasitaikydavo vis prastesni ir ji nutarė - gana. Gyvens viena ir net nemėgins ieškoti širdies draugo.

Tada ir sutiko Alių. Gal būtų praėjusi pro šalį, jei ne jaunesnioji Aliaus sesuo, buvusi Kristinos klasės draugė. Palyginti neseniai jos dalyvavo beveik išsibarsčiusios klasės susitikime ir sutarė drauge kavos išgerti bei pasiplepėti, kai tik ji atvažiuosianti į Vilnių.

Apie ką šnekėjo Aliaus sesuo, Kristina nelabai girdėjo, tik kartkartėmis linkčiojo galva. Ji negalėjo atitraukti akių nuo vyro žilstelėjusiais smilkiniais.

Puikiai apibrėžtos lūpos, stiprus smakras ir svajingos akys buvo tas vyriškų bruožų rinkinys, kuris visada versdavo jos širdį plakti sparčiau.

Aliui ir Kristinai pakako mėnesio, kad suprastų, jog laikas keltis po vienu stogu. Užuot tyliai džiaugusis meile tarp savo buto sienų, Kristina vedžiojosi savo naująjį draugą į visus bendradarbių ir senų draugų subuvimus. Ir vienąsyk atsitiko tai, kas visuomet gali atsitikti.

Jei plėšri moteriškė imasi jai patinkančio vyro ir nepavargdama jį atakuoja, retam jų pakanka proto ir jėgų atsispirti.

Alius iš pradžių gailėjosi savo nuklydimo, prašė Kristinos atleidimo, tačiau šiai buvo pernelyg skaudu. Lemtingiausią klaidą ji padarė paprašydama Alių išsikraustyti iš jos namų.

Išeiti jis neturėjo kur, todėl persikraustė tiesiai pas aną moteriškę. O ši jau pasistengė sukurti jam tokį rojaus gyvenimą, kad Alius nesuabejojo pagaliau sutikęs išsvajotąją.

Teta Kristina per gausiai besiliejančias ašaras liepė man visam laikui prisiminti, kad kvailos ambicijos yra niekai, palyginti su tikra meile. Dėl nemokėjimo atleisti ir noro nubausti moterys sunaikina savo pačių laimę.

Edita