Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Alvydas DUONĖLA
2003-07-19
Darius SĖLENIS
Jo vardas nuskambėjo dar kartą, tačiau jau nemalonioje istorijoje. Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnų operacijos metu buvo sulaikytas vilnietis ir klaipėdietis: automobilio bagažinėje buvo rasta 200 gramų kokaino. Jo vertė apie 100 tūkstančių litų, nes konfiskuoto kokaino grynumas - daugiau nei 80 procentų. Abu sulaikytieji priskiriami įtakingiems Vilniaus ir Klaipėdos šešėlinio pasaulio atstovams. Vėliau paaiškėjo, kad, neoficialiais duomenimis, tame pačiame automobilyje sėdėjo ir žinomas Lietuvos sportininkas. Nepaisant skandalingos istorijos, Vandens sporto centre Trakuose besitreniruojantis sportininkas buvo gerai nusiteikęs. Jis - pasaulio, Europos vienviečių bei dviviečių baidarių čempionatų medalininkas, tarptautinių turnyrų nugalėtojas, neseniai trečią kartą iš eilės pasaulio taurės laimėtojas Alvydas DUONĖLA
- Kaip galėtum pakomentuoti kokaino istoriją?
- pradėjome kalbėtis apie nemalonią istoriją.
- Nesąmonė. Apie tai nenoriu kalbėti, - skėsteli rankomis.
- Tačiau, pasak neoficialių kai kurių pareigūnų duomenų, tu sėdėjai tame automobilyje.
- Šia tema nekalbame, esu “apakęs”, tikrai nieko nežinau ir nenoriu komentuoti. Ir tas automobilis - ne mano.
- Tačiau negalime nepaklausti, ar ką nors žinojai apie automobilio bagažinėje buvusį kokainą?
- Nesąmonė, gal juokauji?!
- Dar vienas nemalonus klausimas: esi kada nors gyvenime vartojęs narkotikų, pavyzdžiui, kokaino?
- Juokauji?! Kaip sportininkas gali vartoti narkotikus. Niekada gyvenime nebūčiau pasiekęs tokių rezultatų ir nebūčiau tapęs pasaulio čempionu.
Geriau pakalbame apie ką nors kitką. Čia - Hermis, - Alvydas rankose laikė pavadėlį su grandine bei apkandžiotą pagalį ir nusijuokė žvelgdamas į šunį. - Bankrutavęs bankas, bet jaunas - dar tik keturi mėnesiai.
- Pitbulis - Alvydo agresijos atspindys?
- Nea. Jis geras, gražus, tačiau kol kas tik uodegą vizgina ir nieko nesupranta. Bet šunų kovoms Hermio neatiduosiu - gaila.
- Ką pirmiausiai išmokai: vaikščioti, plaukti ar irkluoti?
- Gal vaikščioti? - juokiasi žvelgdamas į vandenį. - O jei nemoki plaukti, neleidžia irkluoti. Dabar per sezoną išvirstu bent po kartą, arba irklas lūžta.
- O anksčiau?
- Oi, - numoja ranka. - Per vieną treniruotę bent penkis kartus.
- Tradicinis klausimas: kodėl irklavimas? Patiko filmai apie egzotinių šalių čiabuvius, plaukiojančius baidarėmis, kanojomis ir pirogomis?
- Buvau ornitologas, Vilniuje neakivaizdiniu būdu baigiau mokyklą ir rimtai domėjausi paukščiais. Dažnai gražūs paukščiai tūnodavo nendrėse, todėl negalėdavau prieiti. Va, vieną kartą užsigeidžiau juos nufotografuoti. Valties nebuvo, todėl sėdau į prie kranto gulėjusią baidarę ir nuplaukiau.
- Oho, Lietuva prarado žymų ornitologą?
- Nieko ji neprarado, nes dar neturėjo, - juokiasi. - Gamtą mėgstu, bet kas jos nemėgsta?
- Kaip paaiškintum visiškai nieko nesuprantančiajam apie baidares: kas tai? Kur smagumas?
- Tai sporto šaka, - juokiasi iš savo atsakymo. - Būni ir ant vandens, ir ore. Šiandien irklavau savo malonumui - pasaka! Kai ilgai neirkluoju, o po to baidare praplaukiu 10 kilometrų, jaučiuosi... - veidas suspindi, iškelia aukštyn nykštį.
- Kiek tau yra ilgai?
- Savaitę, dvi. Štai dabar prieš varžybas Galvės ežere ilsėjausi tris savaites. (A.Duonėla laimėjo ir šias varžybas). Šioje sporto šakoje - tai daug. Jei prieš rimtas varžybas neirkluosi savaitę - miręs.
- Geriau jautiesi ore ar vandenyje?
- Ant vandens. Kaifas! Ir dar niekas negali aplenkti!
- Tačiau koks malonumas per varžybas? Juodas darbas, ir jokių emocijų.
- Kai laimi varžybas, viskas atsiperka. Emocijų taip pat užtenka: perkirtęs finišą, gali šokti į vandenį, rėkauti.
- Kas girdi? Vienišas šauksmas vandeny...
- Na, na... Aš taip sušunku... Nėra su kuo palyginti, trūksta žodžių. Tarsi milijoną laimėtum. Oi, ką ten milijoną, fi... - numoja ranka. - Milijoną išleisi, o tos akimirkos liks visam gyvenimui. Kai pirmą kartą pasaulio čempionatą laimėjau - dar nieko, bet kai pavyko šį titulą išlaikyti... Pasaka!
- Bet, kad daugelis sako, jog pirmas kartas malonesnis.
- Pirmą kartą nelabai viską suvokiau. Apginti buvo sunkiau, jutau konkurenciją, todėl emocijos buvo pastebimai didesnės. Tiesa, pasaulio taurė vyksta keliais etapais, bet dalyvauja patys stipriausi irkluotojai, o stipriausioms šalims atstovauja po dvi ekipas.
- O plaukdamas galvoji apie dangiškus migdolus?
- Apie gyvenimą. Na, apie bet ką: kad ir apie rytą.
- Greitai pasaulio čempionatas, ar bijai?
- Už poros mėnesių, Atlantoje. Šiek tiek bijau. Būtų Europa - fi... - mosteli ranka. - Bet Amerikoje sunkiau. Nenoriu ten važiuoti ir jei nereikėtų kovoti dėl olimpinių kelialapių - nevykčiau. Visi žmonės ko nors bijo. Ten nuvažiuoti reikia prieš dešimt dienų. Man geriausia, kai atvykstu, iškart dalyvauju ir namo. Negaliu ilgai būti prieš varžybas.
- Prastas psichologinis pasirengimas.
- O ką daryti? Olimpinėse varžybose taip įvyko. Galvojau, menkniekis, medalį paimsiu. Bet nuvykau, liko trys dienos, naktimis neužmigau, pakilo temperatūra, pradėjau jaudintis. Nesąmonė, - taria pykdamas ant savęs. - O iškart atvykti į tokias varžybas negalima, be to, reikia adaptuotis.
- Kas tavo sporte yra nesėkmė?
- Daug kas priklauso nuo starto. Va, buvo, kai pamiršau įsidėti svorį. Vienvietė burlentė turi sverti tiksliai 12 kilogramų, o pamiršau pakeisti sėdynes ir trūko pusės kilogramo. Laimėjau, bet diskvalifikavo.
Dvivietėje baidarėje kartais nepavyksta pataikyti į taktą, kartais sutrikdo varžovų yriai. Šiemet irklas sulūžo, kartais irkluojant jis nusisuka.
- Kas dar apmaudžiau?
- Kai lipau laiptais, paslydau ir susilaužiau ranką, - dviprasmiškai šypteli.
- Beje, turbūt pasitaiko, kad teisėjus apgaunate?
- Kai pergalę lemia sekundės ar net šimtosios jos dalys, tai gali turėti bent jau psichologinės įtakos. Vaikystėje svajojau slapta varikliuką įsidėti, - juokiasi prisiminęs pokštą.
- Pralaimėjęs smarkiai išsikeiki?
- Būna, būna. Bet tuomet pykstu tik ant savęs. Skaudu, kai pasaulio čempionate Ispanijoje buvome aštunti. Pusfinalyje nebuvo ką veikti: laimėjome be vargo. Turėjome patekti į penketuką užsimerkę, bet nepasisekė. Kai irkluojame dviese, galima kaltinti ir kolegą, - šypteli.
- Su dvivietės baidarės kolega Balčiūnu apšaukiate vienas kitą?
- Ne, tik pakalbame, aptariame klaidas. Niekada nesakome, kad, jei ne aš arba jis, tikrai būtume laimėję.
- Bet dviese - sunkiau?
- Gali kažką apkaltinti. Kai irkluoji vienas - lieki tik tu. Bet vienam laimėti maloniau.
- Ką tuomet sakyti futbolininkams, kai komandoje 16-20 žmonių?
- Visą laiką sėdintys ant atsarginių suolelio - ne sportininkai. Jie - blogi žaidėjai.
- Tačiau, jei sėdi Turino “Juventus” ar Madrido “Real” komandose?
- Na, jei milžiniški pinigai - gal. Sėdėčiau ir aš ramiai.
- Argi? Jei leistų pasirinkti: garbė ar dideli pinigai, nejau pasirinktum pastaruosius?
- Oi, ne, garbė, žinoma, garbė. Laimėti - didelis malonumas.
- Beje, kiek gausi už pasaulio taurės laimėjimą? Pernai gavai 5000 dolerių.
- Kol kas dar nieko. Buvo doleriai, bet tuomet jie “kietai” stovėjo. Bet ką tie pinigai...
- Na, galėsi paaukoti.
- Hermiui auksinę grandinę nupirksiu, - juokiasi.
- O žmona?
- Esu nevedęs, - pastebėjęs klausiamą žvilgsnį. - Turiu draugę, turiu. Bet, ai, apie panas geriau nekalbame. Geriau tegul visos galvoja, kad kalbu apie ją, - juokiasi.
- Jų tiek daug?
- Na, kam gražios ir įdomios moterys nepatinka?
- Bet draugės pavydės, kad auksinę grandinę pirksi pitbuliui.
- Ne, kažką pirksiu buičiai, nes neseniai persikėliau į kotedžą Šeškinėje.
- O automobilis?
- Turiu, kuklų BMW.
- Hm...
- Senas, senas. 1992 metų. Bet lauksiu olimpinių varžybų. Tuomet, tikiuosi, pavyks laimėti naują. Bet baldus pirkti bijau - šuo viską ėda. Aparatūrą? Šuo graužia ir laidus.
- Kam tuomet šuo?
- Ištikimiausias draugas.
- Draugė turbūt pavydi, kai nuolat vienas išvyksti į varžybas?
- Bet iš varžybų mes į lėktuvą ir - iškart namo.
- Vai, vai, patikėjau... Nejau sau neleidžiate atsipalaiduoti ir išgerti? Kada tai sau leidi?
- Dabar.
- Alaus, degtinės?
- Aha. Ne, nemaišau, bet kartais būna: pradedu alumi, o baigiu degtine.
- Ar pasitaikė į varžybas ateiti tiesiai po išgertuvių?
- Kartą atvažiavau “miręs”. Gėriau iki penkių ryto, “trūkau”, per valandą pažadino, ir atvažiavau į varžybas. Irkluodamas vos neišvirtau, bet, kas įdomiausia, laimėjau. Tačiau tai buvo, kaip sakoma, seniai ir neteisybė. Gal prieš devynerius dešimt metų. Kvailas buvau, “pacanas”. Dabar - griežtai, net minčių nekyla. Tik per atostogas.
- Esi skaičiavęs, kiek ilgiausiai irklavai baidarę?
- Dvi valandas 25 minutes. Nuplaukiau apie 25 kilometrus. Galima ir ilgiau, bet nesu maratonininkas. Tačiau po tokių distancijų grįžtu namo “miręs”: pavalgau ir į lovą. Mėgstu pamiegoti.
- Užmiršti ir traumas?
- Taip, bet kojos kartais jau nelaiko. Nugarą skauda: sakė, užspaustas slankstelis.
- Esi nervingas?
- Aha. Prieš varžybas man reikia ramybės, užsidarau savyje ir net treneris nelenda į akis.
- Įdomu, kaip tituluotas baidarininkas save apibūdintų trimis žodžiais?
- Geras, nuostabus... - kvatojasi. - Ką aš žinau? Geriau ką nors lengviau. Na, užsispyręs, valingas ir...
- Prietaringas.
- Žiauriai. Visokiausių nesąmonių prisigalvoju.
- Pavyzdžiui?
- Na, įvairių, įvairių... - bando prisiminti. - Ant kokios kojos atsikeliu, tais pačiais drabužiais rengiuosi... Ai, na, nesąmonės čia... Bet man sekasi, - teisinasi.
- Įdomu, toliau, toliau...
- Prieš varžybas niekada nesiskutu, o po to skutuosi tik sekmadieniais. Į dvivietę valtį privalau įlipti pirmas, pakeliui seku visus ženklus. Vaikštau į varžybas pro tą pačią vietą. Kai važiuoju autobusu, meldžiu, kad įsižiebtų tik žalia šviesoforo šviesa ir autobusas nesustotų. Ir patikėk, visada tai pasiteisino. Raudona - šakės, per varžybas nepasisekė. Prieš varžybas pačiam skauda galvą nuo tokių nesąmonių. Tik po to atsikvepiu.
- Tatuiruotė ant peties - taip pat prietaras?
- Ai, dar viena jaunystės kvailystė, - kukliai nusuka petį. - Buvau “trupas” ir padarė. Dvi susipynusios ir į monstrą panašios piranijos. Noriu jas išnaikinti. Bet vėliau, kai bus laisvo laiko.
- Kur tuomet ilsėsies?
- Važiuosiu į Palangą. Lietuva - pasakų šalis, nėra gražesnio krašto. Bet nesu fanatiškas patriotas.
- Bent himną moki?
- Moku, moku.
- Gal paegzaminuosime?
- Ką, dabar dainuoti? Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme... - sako Lietuvos himno žodžius ir nusišypso. - Mokykloje gerai mokė.
- Beje, savo tėviškėje Skuode seniai buvai?
- Senokai, bet ten malonu apsilankyti. Ir žmonės daugiau pažįsta. Kartais ir Vilniuje šnabždasi už nugaros: čia toks ir toks.
- Kiek tau dabar metų?
- 27.
- Ką nors įdomaus iš tų 27 metų akimirksniu prisimintum?
- Na, pavyzdžiui, šiemet sulaužiau irklą. Sausio 6-oji, Neryje dar plaukiojo ledai, o aš po to vos į statų krantą įsiropščiau. Kai oro temperatūra žemesnė nei plius penki - neplaukiu. Brr... Nepatinka šaltas oras. Oi, su baidarėmis daug juodo darbo. Jei būčiau žinojęs, turbūt niekas nepriverstų į ją įlipti. Dabar “varau”, “varau”...
- Kas priverčia?
- Pradėjus reikia baigti. Reikia tik vieno olimpinio medalio. Pasaulio ir Europos taures, medalį turiu. Užtektų bet kokio olimpinio.
- Ir pakabinsi ant vinies baidarę...
- Irklą. Ir užteks.
- Abejoju, ar taip lengva atsisakyti karjeros.
- Kai pakabinsiu ant vinies, tuomet ir nuspręsiu.
- Po to galėsi parduoti pasaulio taures, kitus apdovanojimus ir ilsėtis.
- Visi apdovanojimai - namie. Taurė - tai didelė lėkštė. Parduoti? O kam tau reikia? Per visą karjerą padovanojau tik vieną Lietuvos čempionatų medalį. Prašė, prašė ir įkalbėjo. Bet tokių dalykų nedaliju ir niekada neparduodu. Nebent išmainyčiau į sveikatą. Nes jei bus sveikatos, bus ir lėkščių.
