Jei šiuolaikiniai atlikėjai scenoje nesirodo bent kelis mėnesius, daugelis ima kalbėti apie tokių dainininkų karjeros pabaigą. Todėl fenomenu galima vadinti tai, kai po dvidešimties metų vėl dainuoti nusprendęs atlikėjas gali džiaugtis pilnomis salėmis gerbėjų. Kai mažai kas tikėjo, kad praeityje kone garsiausias duetas vėl atgims, jis atidėjo verslo planus, paliko saulėtąją Ispaniją ir su broliu Voldemaru grįžo į sceną. “Dirbdamas versle niekada nejaučiau malonumo. Supratau, kad man nereikia nei pinigų, nei prašmatnių namų, svarbiausia, kad turiu gitarą”, - kalbėjo į Lietuvos sceną sugrįžęs jaunesnysis brolių Frankonių dueto narys.

- Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą ir čia kartu su broliu tęsti muzikanto karjerą?

- Apie tai galvojau jau daugelį metų, tačiau į Lietuvą grįžau ne visam laikui. Be to, pasiilgau scenos. Kartais žmogui gali nieko netrūkti, turiu galvoje materialius dalykus, bet man visuomet norisi lipti į sceną ir daryti tai, kas tikrai patinka.

- Nejaugi Ispanijoje nebuvo galimybių dainuoti?

- Buvo, bet Ispanija visuomet liks svetima šalimi. Su žmona dainavome, spaudoje sulaukėme labai daug gerų atsiliepimų. Teko pasirodyti su garsiais Ispanijos bei Italijos dainininkais, koncertavome ir su visoje Europoje populiaria grupe “Bakara”. Po to prasidėjo darbas, darbas, darbas, laiko likdavo vis mažiau. Lietuvoje galiu atsiduoti muzikavimui. Šiuo metu rengiame devyniolikos dainų programą, kurioje bus ir lietuviškų, ir ispaniškų kūrinių. Kai kuriuos ketiname išversti į lietuvių kalbą.

- Sakote, kad klausytojai nebeišgirs populiariausių Frankonių dueto šlagerių?

- Į programą įtrauksime ir kelias visų mėgstamas dainas - “Širdyje nesutema”, “Ten, kur aukštas klevas” ir kai kurias kitas Raudonikio melodijas. Savo laiku jas buvome dainavę ne tik Europos šalyse.

- Kodėl į Lietuvą sugrįžote be žmonos ir nusprendėte dainuoti kartu su broliu?

- Kartais juokiuosi, kad tarsi muškietininkai susitikome po dvidešimties metų. Svarbiausia, kad muzika nebus niekuo blogesnė, nei buvo iki šiol. Mano požiūriu, net jaunatviškesnė. Tikimės, kad publika ją įvertins.

- Jei jau pradėjome apie publiką, ar, kaip seniau, susirenka pilnos salės ištikimų gerbėjų?

- Prisipažinsiu, kad labai jaudinausi. Galvojau, kaip čia bus po tiek metų, juk tiek laiko nedainuota. Gal žmonės užmiršo, 20 metų vis dėlto nemažas tarpas. Kai pamatėme, kad žmonėms esame reikalingi, ir patiems atsirado gerokai daugiau ūpo.

- O kaip jaučiasi atlikėjas, po 20 metų pertraukos sugrįžęs į Lietuvos sceną?

- Pirmųjų koncertų metu drebėjau, bet kai pamačiau, kad žiūrovai mus palaiko, kad jiems reikia mūsų dainų, jaudulys išnyko. Per Velykas dainuosime sostinės bažnyčiose. Mes galime sau leisti dainuoti ne tik populiariąją, bet ir klasikinę kamerinę muziką, balades, romansus, taip pat bolero - skambant gitarai. Palyginti su kitais atlikėjais, esame įdomūs savo įvairiapusiškumu.

- Galėtumėte palyginti Lietuvos ir Ispanijos šou verslą? 

- Lietuvoje yra labai daug atlikėjų, bet kartais man susidaro įspūdis, kad šou versle patys atlikėjai dirba ir koncertų rengėjų, ir dainininkų, ir vadybininkų darbus. Tik kai kurie atlikėjai turi vadybininkus, o daugelis, kaip ir mes, viską priversti daryti patys. Mūsų duete organizaciniais dalykais labiau rūpinasi Voldemaras.

- Ar jau galvojate apie naujo albumo įrašus? 

- Šiuo metu įrašinėjame naujas dainas. Koncertuose stebėsime žiūrovų reakciją ir spręsime, kurias įtraukti į mūsų naująjį albumą. Gal dar kokius metus palauksime ir albumą išleisime kitąmet, kai man sukaks 55-eri.

- Vadinasi, Lietuvoje žadate užsibūti? 

- Išvažiuosiu ir vėl grįšiu. Nors gyvenime niekada neišeina taip, kaip planuoji, bet turiu ketinimų žiemą gyventi Ispanijoje, o Lietuvoje ilgiau pabūti vasarą.

- Vadinasi, Ispanijoje vis dar turite verslą ir nekilnojamojo turto? 

- Bandysim uždaryti verslą, gal nuomosime, žiūrėsime, ką su juo daryti. Aišku, geriau, kai patys būname Ispanijoje, tačiau ir be mūsų viskas vyksta pakankamai sklandžiai. Apskritai, man šiek tiek pabodo būti verslininku. Pabodo amžinai nepatenkinti klientai, kad ir kaip dėl jų stengtumeisi. Kai išeini į sceną ir ką nors ne taip padarai, žinai, kad tai tavo kaltė. O versle gali stengtis 24 valandas per parą, ir niekuomet viskas nebus gerai.

- Ar iš tiesų niekuomet nesijautėte tikru verslininku? 

- Kodėl? Prieš išvažiuodami į Ispaniją turėjome Algio Frankonio koncertinę agentūrą. Dirbome trise - žmona, aš ir režisierius. Buvome ir buhalteriai, ir vadybininkai, ir atlikėjai, labai gerai gyvenom. Bet dabar nelabai norėčiau, kiekvienam savo - aš groju nuo ketverių metų. Yra daug aktorių ir dainininkų, kurie net sunkiausiais laikais neperėjo į kitus darbus ir sugebėjo išgyventi.

- Gal dar nepastebėjote, kad Lietuvoje iš dainavimo pragyvena vos keliolika geriausiai apmokamų atlikėjų. 

- Jei į mūsų koncertus rinksis žiūrovai, pinigų užteks. O kiek žmogui reikia? Kai manęs pradeda klausinėti apie butą, interjerą, atsakau, kad man tai nesvarbu. Svarbiausia, kad turiu gitarą ir galimybę dainuoti žmonėms. Pamenu, kai koncertuodavome žvejybiniuose laivuose, susirinkdavo vos daugiau nei 20 žiūrovų, bet jiems to reikėjo. Plaukdavom iki Afrikos, išlipę į krantą pasirodymus esame rengę ir Senegale, Mauritanijoje. Ir su žmona esame daug kur koncertavę - Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Argentinoje. Vokietijoje su broliu teko pasirodyti Viliui Brantui, o Jungtinėse Valstijose dalyvavome buvusio JAV prezidento Džono Kenedžio brolio Edvardo Kenedžio priėmime Kongresų rūmuose, Vašingtone. JAV spaudoje buvome palyginti su garsiu pasaulyje Saimono ir Garfunkelio duetu - taip ir parašė: “Tarybiniai Saimonas ir Garfunkelis”. Kuboje koncertavome Fideliui Kastrui.

- Žinau, kad ir vienturtė Jūsų dukra nesėdi vienoje vietoje? 

- Kol kas jos karjera klostosi pakankamai sėkmingai. Jau išleido vieną singlą, kuris parduotas dviejų milijonų egzempliorių tiražu. Ši daina skambėjo JAV serialo “Draugai” garso takelyje, Holivude dainai buvo sukurtas vaizdo klipas. Tuo metu Amerikoje mano dukters singlas karaliavo pirmosiose topų vietose. Ji turi sudariusi kontraktą su “Warner Bross” studija, todėl tikime, kad karjera klostysis dar sėkmingiau.

- Kiek reikia investuoti į vaiką, kad jis taptų garsus visame pasaulyje? 

- Daugiausiai pinigų skyrėme jos mokslams - Anglijoje baigė prestižinę meno mokyklą, kurioje daug dėmesio skiriama šokiui, dainavimui, aktoriniam meistriškumui. Anglijoje duktė įgijo nemažai žinių, kurias gali pritaikyti savo dabartinėje veikloje. Džiaugiuosi, kad ji dirba su tais pačiais profesionalais, kurie talkina Madonai, kitoms pirmo ryškumo žvaigždėms.

- O kodėl su dukra Jungtinėse Valstijose gyvena tik Jūsų žmona? 

- Ir aš dažnai nuvažiuoju - per Kalėdas, kitas svarbiausias metų šventes. Kažkam nuolat reikia su ja būti, padėti. Dabar svarbiausia pasirūpinti ja, o ne savo verslu. Gyvenimas greitai praeina ir, manau, geriau tegu lieka graži daina, o ne milijonas dolerių.

- Turite milijoną dolerių... 

- Apie tokius dalykus aš nepasakoju. Kai Lietuvoje visi žmonės gerai gyvens, galėsime apie tai kalbėti. Lietuvoje yra daug įdomių, nemažai pasiekusių žmonių, tačiau apie juos mažai rašo, nes dažniausiai žiniasklaida domisi interjerais ir pinigais.

- O Ispanijoje yra kitokia situacija? 

- Vienas skirtumas - jei Ispanijoje sutinki kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą, tau sumoka 50 tūkstančių eurų, o Lietuvoje nieko negauni. Viskas būtų gerai, jei rašytų tai, ką sakai, bet daro atvirkščiai. Manęs viena žurnalistė paklausė, kur sutiksime Naujuosius metus. Sakiau, kad eisime į kazino, o ji parašė, kad Naujuosius metus sutiksime nuosavuose lošimo namuose. Jų niekada neturėjau ir nenoriu turėti. Arba prisimenu kitą situaciją, papasakojau, kad nesibaidome jokių darbų. Prisiminiau istoriją apie tai, kaip kartą teko pavaduoti į darbą neatėjusį indų plovėją, tai laikraštyje buvo parašyta, kad verslą pradėjome nuo indų plovimo. Nesigėdyčiau to, bet kam tai reikia rašyti, jei to nebuvo?

- Ar kada nors gailėjotės, kad išvažiavote į Ispaniją? 

- Sakoma, kad nieko gyvenime neverta gailėtis. Galima į klausimą atsakyti dvejopai - jei kalbėsime apie mūsų dukrą, tai galbūt vertėjo aukotis, o dėl savo muzikinės karjeros, aišku, gaila. Man ir žmonai visuomet norėjosi dainuoti, bet patekome į verslo sūkurį.

- Sakote, nori dainuoti ir žmona. Kodėl ji neprisijungia prie Jūsų dueto? 

- Ji nori, bet šiuo metu negali.

- Kalbėjote, kad Lietuvoje nepatinka šaltis, ar dar yra tokių dalykų, kurie Jus erzina? 

- Lietuviai labai nemėgsta kritikos, todėl net nežinau ar sakyti, - juokiasi. - Sugrįžęs pastebėjau, kad lietuviai nemėgsta šypsotis, dažnai yra surūgę. Ispanijoje parduotuvės lifte sutiktam žmogui pasakai “labas”, o Lietuvoje net kaimynai nesisveikina. Įeidamas visuomet pirma praleidžiu moterį, jaunos merginos į tai net nereaguoja, atrodo, kad taip turėtų būti. Visuomet stengiuosi nusišypsoti, pajuokauti, kažką gražaus pasakyti, tačiau tuomet į mane Lietuvoje daugelis žiūri kažkaip kreivai. O šiaip viskas gerėja, gražėja. Mano gimtasis miestas Vilnius pastebimai modernėja, tik su muzika kiek prasčiau.

- Kodėl Jums susidarė toks įspūdis? 

- Kartais pasižiūriu atranką į Euroviziją, plaukai šiaušiasi. Negana, kad kai kurie dainuoja pro šalį, tai dar ir skarmalais mosikuoja. Nei režisūros, nei sugebėjimų, kodėl jų negalima atrinkti kokioje salėje. Pavyzdžiui, Ispanijoje pusmetį vyksta “Operacija triumfas”. Iš visos šalies surenkami patys talentingiausi atlikėjai, o to konkurso nugalėtojas praktiškai visuomet patenka į Eurovizijos dešimtuką.

- O koks dainininkas, Jūsų požiūriu, save galėtų vadinti profesionalu?

- Manau, kad geras dainininkas turi dainuoti lietuviškas dainas. Kaip sakoma, blogas originalas geriau nei gera kopija. Be to, kiekvienas atlikėjas turi būti geras artistas, turėti charakteringą balsą, - prisėda brolis Voldemaras.

- Atrodo, kad Jūs su broliu skirtingi ne tik išvaizda? 

- Esame tarsi pliusas ir minusas. Nepaisant to, mes visą gyvenime esame kartu - ir armijoje tarnavome, ir pas merginas ėjome. Svarbiausia, kad turime savo stilių ir išskirtinį įvaizdį.

- Ar galite pasakyti, kad turite viską, ko troškote, kad esate laimingas žmogus? 

- Mano gyvenimas - pakankamai geras. Aišku, būtų dar geriau, jei galėtume būti kartu su žmona. Esu vedęs jau 29-erius metus, todėl kartais juokauju, kad gal ir gerai pabūti atskirai, įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų. Dabar žmona - mūsų namuose Ispanijoje, atskrido praėjusią savaitę, grįžo ir dukra su vaikinu.

- O Jūsų dukra kuo labiau save laiko - lietuve ar ispane? 

- Iš Lietuvos ji išvažiavo vos dvylikos metų, tačiau kalba be jokio akcento. Be to, puikiai šneka angliškai ir ispaniškai, ji yra tikras pasaulio vaikas. Ir man nepatinka ilgai užsibūti vienoje vietoje.