Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
%
Esu patenkintas(-a)
Esu nusivylęs(-usi)
Neturiu nuomonės
Iš viso balsų: 1056
Savaitės apklausa:
0
Alfonsas EIDINTAS
2003-11-29
Jūratė KUZMICKAITĖ
Su Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje kalbėjomės paskutinę jo trumpos viešnagės Lietuvoje dieną. Diplomato atsisveikinimas su savo šalimi vyko ne laistant gėles namuose ar su šeima vaikštinėjant po parką, bet kaip, ko gero, visuomet - susitikimuose, pokalbiuose, spaudžiant rankas ir atsakinėjant į klausimus. “Ar spėsiu surūkyti vieną cigaretę?” - paklausė jis prieš savo knygos pristatymą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. “Izraelyje su rūkymu dar gana liberalu. Rūkoma beveik visur, net didesnėse parduotuvėse yra peleninių klientams. Amerikoje šiuo klausimu jau būtų keblu”, - nusijuokė vienu geriausių šalies diplomatų vadinamas
Alfonsas EIDINTAS
- Rytoj - atgal į Tel Avivą?
- Taip, aš jau pasirengęs skrydžiui. Lietuvoje pabuvau gerą savaitę, užteks. Buvo dalykinių susitikimų, buvo konferencija, gal pirmą kartą ne apie tekamuosius reikalus, o apie diplomatiją apskritai, kaip ta mūsų diplomatinė mašina važiuoja. Profesine prasme įdomus renginys. Ir dar vyko mano knygos “Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur” pristatymas. Manau, kad ji sukels susidomėjimą, nes joje, ko gero, pirmą kartą atvirai aprašomi diplomatijos užkulisiai.
Paprastai žmonės diplomato darbą įsivaizduoja kaip vien reprezentacinį - tarsi vaikštai įsikibęs į vyno taurę užsienyje ir atstovauji Lietuvai. Sakyčiau, mano uždavinys buvo kilstelėti oficialiąją diplomatinio darbo užuolaidą. Už kurios - ir anekdotinės situacijos, ir nutikimai, kai gerai sumanyti renginiai patiria fiasko ir nepasiekia savo tikslo.
- Dažnai tai nutinka?
- Pasitaiko. Mūsų maža ambasada matė visko. Kaip ir visos diplomatinės tarnybos, kurių darbe nutinka tokių kuriozų...
- Papasakosite?
- Na, papasakoti galima daug. Kaip vieną iš komiškiausių epizodų aš prisimenu Vengrijos ambasados Vašingtone surengtą priėmimą. Pasirengta buvo kaip reikiant. Didžiulis stalas su vaišėmis, karštais nacionaliniais patiekalais. Bet prieš tai vengrai nutarė pristatyti kultūrinę programą. Neįvertinę, kas amerikiečiams yra maistas bei to žinomo fakto, kad prieš priėmimus namuose jie nepietauja. Taigi - stalai uždengti polietileno plėvele, garuoja karštas guliašas, o Vengrijos ambasadorius pasako kalbą ir pakviečia pasiklausyti geriausių savo šalies smuikininkų koncerto. Amerikiečių publika ėmė akivaizdžiai nerimauti. Tiesą sakant, greitai kilo toks šurmulys, kad ambasados darbuotojai buvo priversti tildyti svečius. Kitą dieną spaudoje pasirodė pasipiktinimo straipsnis, kad Vengrijos ambasadorius priėmime aprėkė kviestinius svečius.
- Minėjote, kad lietuvių ambasada Izraelyje maža. Kiek žmonių joje dirba?
- Trys žmonės. Tiek mūsų ambasadoje Izraelyje. Aš dirbau didelėje ambasadoje Jungtinėse Valstijose, paskui mažoje - Kanadoje, dabar - vėl mažoje. Izraelyje aš jau dveji metai.
- Neatsibodo?
- Darbas yra darbas. Kai dirbi, laikas bėga labai greitai.
- Ar sunku būti ambasadorium Izraelyje?
- Aš sakyčiau - įdomu. Tai mums įdomi šalis, joje gyvena apie 200 tūkstančių žmonių, turinčių lietuviškas šaknis. Daugelis jų moka lietuviškai. Jie stengiasi palaikyti gerus santykius, domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje.
- Tačiau yra vienas “bet”, ar ne?
- Turint galvoje lietuvių ir žydų santykių aspektą? Be abejo, jis egzistuoja.
Visą laiką jis nedominuoja, bet retkarčiais... Taip, retkarčiais šie klausimai kyla. Ir vėl grįžtama prie visų tų senovinių dalykų, prie žydų tragedijos Lietuvoje, prie holokausto ir nusikaltėlių. Ir, žinoma, visuomet aktualūs klausimai dėl nuosavybės Lietuvoje susigrąžinimo. Bet dabar, ko gero, dar aktualesni klausimai dėl Lietuvos pilietybės susigrąžinimo.
- Daug norinčiųjų?
- O taip. Pas mane jau sudarytos eilės iki balandžio pabaigos.
- Tiek trokštančiųjų vėl tapti Lietuvos piliečiais? Ir kodėl taip staiga?
- Viską galima nesunkiai paaiškinti - Lietuva tapo kandidate į Europos Sąjungą.
- Ir pragmatiškoji Izraelio tauta staiga suvokė, kad naudinga vėl tapti Lietuvos, o tuo pačiu - būsimaisiais ES piliečiais?
- Dabar jiems labai rūpi, kaip keisis mūsų politika, kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare. Nes ES turi gana griežtoką poziciją tam tikrų Izraelio veiksmų atžvilgiu. Stipriai kritikuoja Izraelį dėl civilių gyventojų aukų ir palaiko gerus santykius su palestiniečių administracija, be to, remia ją finansiškai. Todėl Izraelyje apskritai daug kas nemėgsta Europos Sąjungos. Vis dėlto nemažai tokių, kurie suvokia ES pilietybės privalumus. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Mūsų įstatymai susigrąžinti Lietuvos pilietybę leidžia ne visiems. Jei žmonės repatrijavo į Izraelį, jie Lietuvos pilietybės atgauti jau nebegali. Kita kalba su tais, kurie buvo Lietuvos piliečiais iki 1940-ųjų birželio 15-osios. Daugelio jų šansai vėl tapti Lietuvos piliečiais geresni.
- Ar daug būna emocingų reakcijų, kai esate priverstas pasakyti “ne”?
- Pasitaiko. Būna nepatenkintų, kai gauna neigiamą atsakymą dėl pilietybės. Aš turiu kassavaitinę valandą per radiją, ir per ją bandau išaiškinti daugelį su pilietybe susijusių klausimų. Žinau, kad tie, kam aktualu, tos laidos klausosi. Tad ypatingų ekscesų ambasadoje lyg ir nepamenu.
- O ekscesų kasdieniame gyvenime? Juk Izraelio toli gražu nepavadinsi ramia šalimi.
- Taip, situacija nėra rami, ir todėl kasdienybę toje šalyje galima vadinti pavojinga. Tai nėra toks pavojus, kad štai kažkas nutiks jau tą pačią sekundę. Bet gali būti visko. Tai, žiūrėk, raketą kokią paleis, tai savo darbo sprogmenį. Gali įvykti teroristinis aktas. Tai šiek tiek varžo.
- Ar buvo situacijų, kai Jums grėsė tiesioginis pavojus?
- Įtempčiausia situacija, manau, buvo prieš amerikiečiams puolant Iraką. Per Golfo įlankos krizę Irakas apšaudė Izraelį, penkiasdešimt raketų krito, nemažai - Tel Avive. Tai buvo tokios nežinomybės, kad galbūt ir šį kartą Irakas atakuos Izraelį kaip Jungtinių Valstijų sąjungininką. Preventyviai.
- Išsigandote?
- Mes apsidraudėme. Turėjome ambasados evakuacijos planą, pasitraukėme į saugesnę zoną. Paėmėme šifrus, pagrindines kompiuterių dalis, kad viskas nepražūtų, jei kokia raketa sunaikintų ambasadą. Bet nieko neatsitiko. Už poros dienų grįžome.
- Ar Izraelyje lietuvių tikrai taip nemyli, kaip kad mes galime nutuokti po Kneseto pirmininko apsilankymų Lietuvoje?
- Žmonių negalima apibendrinti. Tikrai dalis jaučia didžiulę nuoskaudą dėl žydų žudynių, dėl lietuvių dalyvavimo jose. Vis dėlto daugumą Lietuvos žydų nužudė lietuviai. Ir čia jau yra problema.
- Ar toji dalis, jaučianti nuoskaudą ir mananti, kad visi lietuviai ir visos jų kartos amžiais prasikaltę žydams, Izraelyje didelė?
- Sunku suskaičiuoti. Yra piktų žmonių. Yra piktai kalbančių ir rašančių. Teigiančių, kad nė viena Lietuvos valdžia neatstato istorinės teisybės, kad Lietuvoje nepakankamas švietimas žydų klausimu, kad nesprendžiami žydų turto grąžinimo klausimai. Tačiau Izraelyje yra ir žmonių, kurie vis dėlto supranta, jog visa lietuvių tauta žydų naikinime nedalyvavo, kad joje buvo ir tokių, kurie žydams padėjo ir juos gelbėjo. Kalbant apie meilę ir nemeilę lietuviams, negalima pamiršti, kad stovyklos yra dvi, o ne viena.
- Ar prie Lietuvos ambasados plevėsuojanti Trispalvė nėra ko nors akivaizdžiai suerzinusi?
- Ne. Tokių dalykų nebuvo niekada. Izraeliečiai vertina dvišalius santykius, vertina faktą, kad jų šalyje yra Lietuvos ambasada. Tarp kitų aštuoniasdešimties valstybių ambasadų. Tokie dalykai - turi ar neturi kokia nors šalis Izraelyje savo ambasadą - jiems svarbūs. Kaip ir visiems turbūt.
- Taigi Izraelyje Jūs - svarbus ir visokeriopai gerbiamas asmuo. Ir Jūsų namuose, ko gero, į kviestinius vakarėlius atvyksta rinktinė publika.
- Vakarėlius aš, aišku, kartais rengiu. Į mūsų butą sueina apie 70 žmonių.
- Ir telpa?
- Na, taip. Balkone (juokiasi). Mes nuomojamės keturių kambarių butą. Jis nėra labai didelis, bet turi fantastišką balkoną, juosiantį visą butą. Todėl furšetui aš galiu be jokio vargo pasikviesti 70 žmonių. Nors pobūviai mano namuose Tel Avive nėra labai dažni. Dažniau stengiuosi išvažiuoti į kitus miestus, kur veikia išeivių iš Lietuvos bendruomenės, jų muziejai, klubai. Tai dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, ir jiems nėra lengva atvykti, kai ką nors rengiu.
- Ar bendraujate su Izraelio klubuose žaidžiančiais Lietuvos sportininkais?
- Taip, bendraujame, turiu telefonus. Žutautas vis užeidavo, su kitais futbolininkais irgi palaikėme ryšius. Tokia šalis - bet kada gali kas nors paaštrėti, reikės perspėti, informuoti. Dabar jau baigėsi krepšininkų išvykos, įvairios draugiškos rungtynės, prasidės sezonas, tai reikės susiskambinti su Praškevičium, su Jasikevičium, susipažinti, kad žinotų, kur yra ambasada. Ir, jei kokios problemos, kreiptųsi. Nors iš tikrųjų tai ir patys Izraelio klubai labai rūpinasi savo sportininkais.
- Tačiau turbūt nėra paprasta suorganizuoti, kad į Izraelį būtų atvežta lietuviška paroda ar meno kolektyvas?
- Nėra paprasta. Realybė tokia, kad norint atvežti parodą, reikia ją skraidinti lėktuvu. O tada jau reikia galvoti apie draudimą ir kitą prozą. Meno kolektyvui reikia viešbučio, taigi ir rėmėjų. Su rėmėjais šiuo metu Izraelyje ypač sunku, nes šalis išgyvena didžiulę krizę. Tai tikrai ne tas metas, kai kas nors remtų kultūrinius renginius.
- Kuo pasireiškia krizė žmonių kasdieniame gyvenime?
- Žlugo Izraelio turizmas. 70 tūkstančių žmonių liko be darbo ir 2 milijardai šekelių nuostolių kasmet. Izraelis pajuto ir JAV informacinių technologijų krizės padarinius. Sakyčiau, gana skaudžiai pajuto. Po daugelio metų šalyje užfiksuotas reiškinys - Izraelyje jau yra badaujančiųjų.
- Na, ambasadoriai Izraelyje tikriausiai nebadauja. Jūs ten su šeima?
- Taip, su žmona ir jauniausia dukrele. Jai - devyneri, ir Tel Avive ji lanko amerikietišką mokyklą. O mano vyriausioji dukra jau ištekėjusi, gyvena Vilniuje. Sūnus - studentas. Jis irgi Vilniuje, vienas, savarankiškiausias iš mūsų visų.
