Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Aldona BALSIENĖ
2006-03-25
Remigijus JURGELAITIS
Skandalinga, nevengianti aštriausių žodžių, apsukri, aršiai kritikuojanti oponentus ir kartais gerokai perlenkianti lazdą - maždaug tokį įspūdį apie šią politikę yra susidarę daugelis rinkėjų. Tačiau pokalbio metu ji atskleidė ir iki šiol mažai kam žinomas savo savybes: kalbėdama apie idėjas, dabartinę savo būseną ji verkė ir sunkiai tvardė susikaupusias emocijas. Toji “ant bačkos” dažnai stovėjusi ir nuskriaustųjų teises gynusi profsąjungų lyderė atrodė gerokai išvesta iš pusiausvyros, tačiau kartu neabejojanti savo pergale. Paaukojusi Seimo narės mandatą ji sakėsi siekianti gelbėti žlungančią profesinę sąjungą “Solidarumas”, tačiau profsąjungų atstovai tokios “gelbėtojos” ėmė kratytis. “Neketinu pasiduoti ir lengvai atsisakyti to, ką kūriau penkiolika metų”, - ryžtingai kalbėjo skandalais pagarsėjusi buvusi parlamentarė, taip ir nepateikusi įtikinamų atsakymų į visuomenei kilusius klausimus.
- Ko gero, pastaruoju metu turite daugiau laisvo laiko.
- Parodykit nors vieną moterį, kuri turėtų laiko. Vyrai jo gali turėti, bet moterys... Jei vyrai geria alų, tai žmona dar skalbia, vaikams padeda ruošti pamokas ir gamina užkandą prie alaus. Be to, nepraleidžia progos išgerti šiek tiek alaus.
- Tačiau Jūs nesate iš tokių moterų?
- Viskas keičiasi. Ir aš, nenorėdama pasenti, privalau reaguoti į aplinką, keistis. Ne visada randi, ką keisti savyje, tuomet imiesi savo aplinkos, darbo. Mėgstu permainas.
- Ar nesigailite atsisakiusi Seimo narės mandato?
- Šiek tiek gaila. Penkiolika metų kovoju už žmonių teises, stengiausi padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos tikrai reikia. Esu iš tų žmonių, kurie kažką veikia dėl idėjos. Kuomet taip mąstai, niekada neturi pinigų, tačiau aplink tave susitelkia žmonės. Tiesa, pastaruoju metu daugelis pradėjo galvoti, kad viskas perkama ir parduodama. Dar daugiau - pastebėjau, kad Seime labiausiai pažeidžiamos žmonių teisės. Išdrįsti būti kitokiam reikia labai daug drąsos. Buvau ta politikė, iš kurios visi norėjo padaryti klouną.
- Tačiau ar pati savo skandalingais ir rėksmingais pareiškimais to nesiekėte?
- Kovojau dėl svarbių tiesų, visuomet išlaikydavau pagrindinę liniją. Nuolat kalbėdavau apie socialines garantijas, atlyginimus, pensijas. Šiuo metu nenorima apie tai nieko girdėti, visi tiki tuo, ką sako valdžia. Nesunku pastebėti, kad socialinės garantijos didinamos vien todėl, kad iš vienų atimama ir atiduodama kitiems. Tokia ir yra tiesa.
Kai jūs atėjote, iš karto pagalvojau, kad vykdote užsakymą sukompromituoti Balsienę. Kodėl užsukta visa ta mėsmalė? Kai pateikiau prašymą atleisti mane iš “Solidarumo” prezidentės pareigų, kažkas netinkamai jį įformino. Matyt, taip pasielgė neatsitiktinai. Dėl to mane vanojo žiniasklaida, politikai. Puikiai suprantu, kad vykdytas psichologinis karas. Jei mano gyvenimas ir iki tol būtų siuntęs mažiau išbandymų, ko gero, to nesugebėčiau atlaikyti.
- Tačiau iš pateikiamų faktų neatrodo, kad esate visiškai teisi. Jūsų bendražygiai “Solidarume” negalėjo sugalvoti, kad kontroliuojate didelius profesinės sąjungos finansinius srautus ir iš to stengiatės išpešti asmeninės naudos.
- Kokius pinigus aš ėmiau? Apie ką šnekate, tai visiška netiesa.
- Norite pasakyti, kad kiti “Solidarumo” lyderiai su Jumis tokiu būdu suvedinėja sąskaitas?
- Iki šiol “Solidarumas” su manimi nėra atsiskaitęs. Aš negaunu pinigų, o visi sako, kad juos pasiėmiau, tai akivaizdi psichologinė ataka. Jei pasakyčiau, kad apsivogei, ką darytum? Kaip jaustumeisi, jei visi tikintų, kad šitas žmogus yra vagis numeris vienas.
- Ko gero, nekaltas žmogus savo garbę gintų teisme.
- Ta va. Grįžkime prie to paties. Mane atribojo nuo to, ką kūriau penkiolika metų. Anksčiau į mūsų organizaciją atėjęs žmogus galėjo gauti teisinę pagalbą, dabar to nėra. Sugebama tik kitus šantažuoti, šmeižti, niekam neįdomūs mūsų darbai, pavyzdžiui, niekas nediskutuoja apie tai, ką dirba parlamentarai.
- Tai ką nuveikėte per 15 mėnesių, ar pateikėte įstatymų projektų?
- Taip, pateikiau. Kas manęs to klausia? Pateikiau vieną įstatymo projektą ir penkis šešis pasiūlymus kaip, derėtų tobulinti kitus teisės aktus. Jūs pirmas to pasiteiravote, tikėdamasis, kad nepateikiau nė vieno projekto. Yra visas mechanizmas mane suniekinti. Visi klausia, su kuo, kur susitikau ir panašiai.
- Bet kalbos apie tai, kad esą Jūsų proteguojamas Darijus Vilčinskas praturtėjo tik dėl Aldonos Balsienės pastangų, nėra laužtos iš piršto?
- Viskas vyko tuomet, kai buvau Seime, tačiau dėl to aš likau kalta. Kodėl? Tai yra politinis šantažas, ir viskas.
- Kas Jus sieja su D.Vilčinsku?
- Aš niekam jokių pinigų nepervedinėjau. Tai visai atskira tema, su tuo manęs nepainiokite, sakau, kad dirbau Seime.
- Tačiau iš esmės vadovavote ir “Solidarumui”.
- Vėl tą patį. Iš kur tokie klausimai atsiranda? Kai žiūriu visus tuos reportažus, galvoju, kaip galima rodyti tokius niekus. Kas man? Nei mažiau, nei daugiau, galiu džiaugtis bent tuo, kad iš manęs nepadarė visiškos idiotės. Sudirbote kaip reikiant, tačiau negalite ištrinti to, ką žmonės, kuriems padėjau, jaučia savo širdyje. Kai į “Solidarumą” atėjo privatus kapitalas, viskas ir prasidėjo. Investuotojai ne su manimi sudarė sandorį, todėl nenorėjo, kad čia sugrįžčiau. Visuomet siekiau, kad Profsąjungų rūmai nebūtų parduoti. Už viską atsakingas “Solidarumo” vadovo poste mane pakeitęs Petras Grėbliauskas. Kol buvau prezidentė, stengiausi užkirsti kelią tokiems dalykams. Galiu parodyti Registrų centro dokumentą, įrodantį, kad iki šiol esu prezidentė, nesu nusiteikusi kreipti dėmesio į kitų narių deklaracijas. Nenoriu sakyti, kokie bus kiti mano žingsniai. Tikrai neatskleisiu visų savo kortų.
- Pasakykite bent tai, ar Jūsų santykiai su D.Vilčinsku - ne vien darbiniai?
- Niekas to dar nesakė. Kai kuriama muilo opera apie Balsienę, matyt, reikia ir tokio siužeto vingių. Gal jūs atėjote iš šitos pusės mane sukompromituot?
- Tačiau ne žurnalistai, o Jūs naudojotės išskirtine padėtimi, pavyzdžiui, tik Jums skirtais apartamentais profesinei sąjungai priklausančioje sanatorijoje Druskininkuose.
- Tame kambaryje gali gyventi visi, kurie nori. Mūsų sanatorijos kainos nėra aukštos, todėl konkurentai ir bando mane sukompromituoti. Lietuvos žmonės nedaug uždirba, todėl negalime kelti kainų.
- Bent esate turtinga moteris?
- Ką jūs nusikalbate? Jei visi mano tariami turtai virstų tikrove, būčiau labai laiminga.
- Vadinasi, gerokai turtingesnė Jūsų dukra?
- Negavau net paskutinės Seimo narės algos, gyvensime iš dukters uždarbio. Viską dabar pradėsiu nuo pradžių. Tikiu, kad žmonės manimi pasitikės ir eis su manimi. Negali žinoti, gal dar daugiau prisijungs. Jei nebūčiau tapusi Seimo nare, ko gero, dabar nereikėtų kalbėti apie tokius dalykus. Matyt, visi norėjo būti lyderiais, bet tai ne taip jau lengva. Yra nauji vadovai, bet nebeliko jokios tvarkos. Neturėjau jokių privilegijų, gal tik dažniau važinėdavau į užsienį, skaitydavau paskaitas apie darbuotojų psichologiją, savęs pažinimą, konfliktų su darbdaviais sprendimą. Kad ir kaip menkintumėt mano indėlį, tačiau iki man pradedant vadovauti profesinė sąjunga neturėjo jokių patalpų, buvo trys žmonės, pažiūrėkite, kokia organizacija yra dabar.
- Tačiau gerokai išaugo ir Jūsų valdomas turtas?
- Kokios mano piniginės lėšos? Iš banko paėmiau paskolą, kad įsigyčiau 33 kvadratinių metrų butą. Apie kokius mano turtus kalbama? Neturiu jokių automobilių, nieko, pažiūrėkite į keliolikos metų senumo dukters mašinytę. Ta minima bendrovė Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas administruoja kavinės ir sanatorijos veiklą, daugiau nieko. Todėl niekas ir nerodo mano buto, o rodo viešbučio, kuris man nepriklauso, kambarius. Matote, ir kavinėje nėra daug klientų, kas nori eiti į tokią vietą, kurioje vyksta gaisrai ir įvairūs skandalai.
- Nors pastaruoju metu esate skandalo sūkuryje, tačiau man susidarė įspūdis, kad Jūsų nuotaika nėra prasta.
- Svetimas purvas nelimpa. Niekam nebijau pažiūrėti į akis. Kiekvienas laikome savo gyvenimo egzaminus.
- Ar anksčiau buvote patekusi į panašias situacijas?
- Kai pradėjau dirbti Darbininkų sąjungoje, viena pirmųjų buvau atleista iš darbo. Tada irgi neturėjau pragyvenimo šaltinio, be to, viena auginau du vaikus. Turiu patirties ir žinau, kad ir dabar idėja suvienys žmones. Matau, kad dirbama ne ta kryptimi, tačiau tikiu, kad sugebėsiu tuo juos įtikinti. Visi žiūri, kas laimės. Gaila, kad lietuviai iki šiol nesuprato, kad privalo vienas kitą paremti. Tie, kurie labai rėkia, ko gero, negali tylėti, bet dėl to nebūtinai kalta Balsienė.
- Tuomet kas kaltas?
- Lietuviai bijo pasakyti, kad norime kitaip gyventi. Geriau spjauname ir išvažiuojame. Nežinau, kada praradome vienybę, - pradeda verkti balsu ir kalba nesugebėdama sulaikyti ašarų. - Visi stengiamės įgelti vienas kitam, norime, kad kitam skaudėtų. Vieną kartą tai pabos. Gal kada nors suprasite, kad ne atlyginimas svarbu, ne garbė. Ką man galite daugiau padaryti, viską jau atėmėte. Kas ta Balsienė, palygint su parduodamomis moterimis ar į gatvę išmestais vaikais. Kas mus vertins, jei patys savęs negerbiame?
- O sakėte, kad esate stipri moteris.
- Iš esmės jau dabar turėjau būti numirusi. Matyt, ir jus atsiuntė pasižiūrėti, ar vis dar laikausi.
- Nuolat kalbate apie prieš Jus rengiamas atakas. Įvardykite vykdytojus ir užsakovus.
- Matyt, yra daug žmonių, kurie nepritaria mano požiūriui, bet aš ir toliau dirbsiu. Nesuprantu, kodėl man skirta tiek daug dėmesio. Gal akcijose kalbėdavau, nusišnekėdavau, gal kam nepatiko. Ketinu rašyti knygą, kurioje išdėstysiu savo požiūrį. Matau labai daug gerų žmonių, reikia parašyti ir apie juos.
- Tačiau tokių žmonių, atrodo, mažai Jūsų asmeninėje aplinkoje.
- Klystate, aplink mane labai daug gerų žmonių, padedu 50 vaikų. Tie vaikai gyvena skurdžiose šeimose, daug metų juos globoju. Kartais jiems nereikia daug pinigų, užtenka palaikymo, gero žodžio. Kol netapau Seimo nare, gaudavau labdaros, kurią jiems išdalydavau.
- Vis dėlto, ar yra tvirtas vyriškas petys, ant kurio galėtumėte išsiverkti?
- Kur tu surasi, visur spausdinamos baisios nuotraukos, rašomos nesąmonės, visi galvoja, kad monstras esu. Toks sukurtas mano įvaizdis, žmonėms baisu prieiti.
- Viena vaikštote ir į Jūsų taip mėgstamą teatrą?
- Dabar tam turiu mažiau laiko. Kai profsąjungų rūmuose glaudėsi Oskaro Koršunovo teatras, turėjau galimybę peržiūrėti visus pastatymus. Kai pavargsti, ne visada gali mėgautis ir geru spektakliu.
- Tai kokia yra Aldona Balsienė?
- Kaip ir kiekviena moteris, skirtinga. Kai reikia, tampu geležinė, kai daugiau nebegaliu, verkiu. Vadinasi, dar esu gyva. Man keista, kad daugelis pastaruoju metu kuria muilo operą apie Balsienę, o nesirūpina vargstančiais vaikais ar pardavinėjamomis moterimis. Valdžios vyrai privalo turėti gerokai daugiau atsakomybės.
- Ar, be vyrų, dar kuo nors esate nusivylusi?
- Nesu nusivylusi, tikiu lietuviais. Manau, kad kada nors atsigausime ir vienas kitą palaikysime. Jei netikėčiau, negalėčiau ir dirbti.
