Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Mes buvome stiprūs
2011-07-21
KD, BNS inf.
Vakar rytą į Vilnių po beveik dvi savaites trukusių misijų grįžo lietuvių grupės, tvarkiusios lietuvių tremtinių kapus Tadžikistane ir Rusijos Tomsko srityje.
Būrys artimųjų ir draugų grįžusiuosius pasitiko Vilniaus geležinkelio stotyje, iš kurios jie į misijas buvo išlydėti liepos 7-ąją.
Iš traukinio išlipusi Lina Krilavičiūtė, kuri lietuvių kapvietes tvarkė Tomske, BNS pasakojo parsivežusi įspūdį, kad ištremti lietuviai buvo labai stiprūs.
"Nelabai galima lyginti to, kaip gyveno tremtiniai ir ką patyrėme mes. Nevažiavome suprasti, kaip gyveno tremtiniai, mes tiesiog važiavome pagerbti tų, kurie ten liko, ir kiek įmanoma išsaugoti materialųjį jų atminimą. Ne vandens trūkumas leido suprasti, kaip jie gyveno, o labiau kapinių tvarkymas – kai matai dviejų metrų ar didesnius kryžius, arba tai, kad jie sugebėdavo nuo kaimo nueiti penkis kilometrus ir įrengti atskiras lietuvių kapinaites. Tai rodo, kokie jie buvo stiprūs, labai stipri tauta", – pasakojo mergina.
Su ja į misiją važiavęs Juozas Valčiukas pasakojo, kad dešimtis kilometrų pėsčiomis per taigą padėjo įveikti komandinis nusiteikimas.
"Buvo karšta, bet darbas buvo komandinis, ne vienas dirbau, tai labai padėjo, mes kaip šeima dabar. Buvo susirgusių, turėjome vieną naktį pelkės vandenį gerti, virinome jį kaip galėjome, tačiau keleto žmonių organizmai neatlaikė. Bet po dienos kitos pasveikome, iš mamų visi daug vaistų buvome pasiėmę", – pasakojo jis.
Vaikinas teigė, kad labiausiai jam įstrigo tremtyje mirusių vaikų kapai.
"Graudu buvo skaityti ant kryžių parašytas datas, kai matai, kad žmonės gimė 1950 m., mirė 1952-aisiais, gimė 1951 m., mirė 1953-iaisiais ir taip toliau", – sakė J.Valčiukas.
Tadžikistane tremtinių gyventas vietoves lankiusi Agnė Kvedaraitė pasakojo, kad šioje šalyje pamatytos ganyklomis tapusios kapinės kėlė neviltį.
"Pagal tai, kiek ten buvo ištremta lietuvių, mes radome tikrai nemažai kapinaičių. Aplankėme gal dvylika, o konkrečių kapviečių sutvarkėme apie dešimt. Kartais labai varo į neviltį, kai ieškai kapų, žinai, kad lietuviai čia gyveno ir daugelis negrįžo, o kapų jau nebėra išlikę. Tadžikistano gyventojų požiūris labai kiša koją, nes apskritai jiems kapai nėra labai svarbūs. Iš jų padarytos vos ne ganyklos, ganosi karvės, piemenys laksto po kapines. Labai prastas vaizdas", – pasakojo mergina.
Tomske kapus tvarkė 16 jaunuolių grupė, tuo pat metu Tadžikistane darbavosi aštuoni projekto dalyviai. Tadžikistano pietvakariuose esančiame Kurgan-Tiubė mieste misijos dalyviai iš akmens ir kitų vietoje rastų medžiagų pastatė paminklą čia kalėjusiems tautiečiams atminti.
