Teatras vaikams – gyvenimo mokykla

Daugiau nei spektakliai

Režisierė A. Antulienė savo kelionę šiame teatre pradėjo pati būdama vaikas – į „Atžalyną“ prisijungė dar šeštoje klasėje.

Patirtą džiaugsmą ir įspūdžius režisierė dabar bando perteikti ir jauniesiems atžalyniečiams.

„Kai pradėjau dirbti, „Atžalyno“ tradicijas, kurias pati būdama dar vaikas patyriau, labai norėjau perduoti vaikams – kad mes esame kaip didelė šeima, susirenkame ne tik repetuoti. Susiburiame iš skirtingų klasių ir skirtingų mokyklų, bendraujame ir draugaujame, mokomės būti ir kurti kartu“, – pasakojo A. Antulienė.

Anot režisierės, smagiausia darbo dalis – ne spektakliai, o daugumos nematomas kūrybinis procesas, kurio metu gimsta stipriausi tarpusavio ryšiai.

„Žiūrovas nemato proceso, kaip mes pasiekiame rezultatą. Repeticijos yra žavingas procesas, jos yra variklis, dėl ko aš noriu būti čia ir dirbti teatre su vaikais“, – kalbėjo A. Antulienė.

Pasak režisierės, dirbant tokį darbą ir užmezgant artimą ryšį su vaikais, sunkiausia – atsisveikinti.

„Čia yra vaikų teatro režisieriaus širdies skausmas. Atsimenu, kai pradėjau dirbti, režisierius sakė: „Tik neprisijaukink per daug vaikų, nes bus sunku.“ Bet neįmanoma kitaip. Tu per tiek metų juos visus pamilsti, visi tampa brangūs. Ir paskui – išeina. Kažką išplėšia širdyje. Ateina kiti – vėl augini. Ir taip jau trisdešimt metų. Bet tai geras jausmas, nes reiškia, kad mes vienas kitam kažką duodame“, – pasakojo A. Antulienė.

Scenoje – pamokos gyvenimui

Teatras vaikui suteikia kur kas daugiau nei sceninę patirtį.

Pasak režisierės, įsikūnydami į skirtingus personažus, vaikai ugdo empatiją, gebėjimą įsiklausyti ir suprasti aplinkinius.

„Kai mes statome spektaklį, nesvarbu, ar pagal pjesę, ar patys improvizuojame, mes mokomės įlįsti į kito žmogaus „kailį“. Paskutiniame spektaklyje „Naktis mokykloje“ vaikai įlindo į tėvų, į mokytojų „kailį“. Taip jie mokosi pamatyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos, pradeda kitaip mąstyti apie tėvelius ir mokytojus. Taip kūrybine, žaidimo forma jie įgauna psichologinių žinių. Tai gyvenimui labai daug duoda, nes paskui suaugęs atkreipi dėmesį, išmoksti matyti kito žmogaus nuotaikas, emocijas“, – kalbėjo A. Antulienė.

Vaikai bijo suklysti, o teatre klaidos – pats nuostabiausias dalykas.

Vienas svarbiausių įgūdžių, kurio vaikus išmoko teatras, – kūrybiškumas.

Scenoje jaunuoliai mokosi nebijoti suklysti, nuolat ieškoti naujų sprendimų ir improvizuoti.

„Jaunas žmogus teatre įgauna kitokį – kūrybišką mąstymą. Apie kūrybiškumą dabar labai daug šnekama, kad ypač dabar mes turime tų paaugliukų kūrybiškumą ugdyti. Mes dažnai žaidžiame teatrinius etiudus, kai duodi temą, o vaikai patys kuria. Čia skatini vaikų kūrybiškumą, skatini reikšti savo mintis, skatini nebijoti klysti. Vaikai bijo suklysti, o teatre klaidos – pats nuostabiausias dalykas. Kuo daugiau kliūčių, kai kažkas nepavyksta, tuo įdomiau vaidinti, tuo žiūrovui įdomiau žiūrėti“, – kalbėjo režisierė A. Antulienė.

Pasak jos, kūrybiškumą svarbu ugdyti ir dėl vaikų ateities. Baigę mokyklą vaikai mokės kūrybiškai spręsti problemas, bus pasiruošę prisitaikyti nuolat besikeičiančioje darbo rinkoje.

Teatras vaikams tampa aplinka, kurioje jie kasdien auga kaip asmenybės – jie mokosi dirbti kartu, išgirsti ir gerbti vienas kitą.

Šios patirtys tampa vertingomis pamokomis, kurios lydi vaikus ir už teatro ribų.

„Mes mokomės būti kartu. Nes, kaip dažnai sakau, mes nesame profesionalai. Jeigu užkulisyje vienas į kitą „žvairuoja“, išėję į sceną Romeo ir Džuljetos nesuvaidins. Mes turime būti kaip šeima – draugiški. Mokomės bendrauti, pasidžiaugti kitais, mokomės būti komandoje, mokomės kritinio mąstymo, bet kartu ir kaip nebijoti išreikšti savo nuomonę“, – pasakojo A. Antulienė.

Nauja karta – kitokia

Per 30 metų darbo režisierė pastebi pokyčių vaikuose – šiandien jie atviresni.

„Jie dabar moka tiesiai šviesiai įvardinti savo emocijas, ko anksčiau nebūdavo. Jie atsineša kažkokias problemas, kažkas širdelėje – ar iš mokyklos, ar iš namų, ką vaikas anksčiau slėpdavo, neįvardindavo. Dabar ateina ir penktokai, kurie pas mus patys jauniausi, ir sako: „Aš šiandien blogos nuotaikos, aš nelabai noriu kažką daryti.“ Anksčiau tas vaikas būtų neparodęs, kad jam yra negerai“, – dalijosi pašnekovė.

Per tris dešimtmečius darbo A. Antulienė pastebi ir dar vieną ryškų pokytį – šiandien vaikams gerokai sunkiau išlaikyti dėmesį.

Tačiau, pasak režisierės, teatre vaikai koncentraciją ugdo natūraliai – per žaidimus, etiudus ir kūrybines užduotis.

„Rugsėjį atėjo visiškai nauja penktokų, šeštokų grupė. Pradžioje porą mėnesių žaidėme žaidimus, darėme pratimus, kaip mokėti išlaikyti dėmesį. Nes dabar jų dėmesio išlaikymas yra daugmaž trys minutės. Mes pastatėme 35 minučių spektaklį, kur jie išlaiko dėmesį tas 35 minutes. Niekas neįsivaizduoja, kokia tai pergalė“, – kalbėjo A. Antulienė.

Nors dabar vaikai auga kitokioje aplinkoje nei ankstesnės kartos, pasak A. Antulienės, esminiai paauglystės išgyvenimai išliko tokie patys – meilė, nesutarimai, draugystė, bėdos šeimoje ar draugų rate.

Kiekvienam vaikui svarbu turėti vietą, kurioje jis jaustųsi priimtas ir išgirstas. Režisierė tikisi, kad būtent tokią aplinką vaikai randa „Atžalyne“.

„Labai noriu tikėti, kad „Atžalynas“ yra saugi terpė, kur jie gali jaustis saugiai ir nebijoti būti tokie, kokie yra“, – teigė A. Antulienė.