Dangstytis ikiteisminio tyrimo paslaptimi gal ir teisėta, bet kažin ar etiška ir protinga, juk įvykis – rezonansinis, o nežinomybė tik sėja žmonių pyktį, kaip grėsmę valstybei kėlusioje Garliavos epopėjoje.

Visų pirma, neaišku, kodėl apie dingusiąją policijai pranešta po 4 valandų, kai ji dar galėjo būti kelyje. Nuo Plungės iki Vilniaus yra 287 km – atstumas, kuris ir įveikiamas per panašų laiką. Nuo kada skelbiama paieška, jei artimieji ilgiau užtrunka kelionėje? Gal Ieva pati spėjo telefonu pasakyti, kad mato neaiškius tipus? Arba jai kas nors liepė bendrauti su jais? O gal policija iškart žinojo, kas pagrobėjai?

Kodėl niekas nereaguoja ir į viešai paskelbtą liudijimą, esą savuoju "Audi" Ieva iš Vilniaus pusės pati važiavo Jonavos kryptimi?

Neatsakyta ir į klausimą, ką vežė mergina? Teisėsaugininkai patys užsiminė, kad kažkoks krovinys buvo. Kaip suprasti ir paskelbtą žinią, jog Ieva pati važiavo susitikti su čigonais, kuriems "Audi" visai nereikėjo?

Ar tebetiriama versija, kad nužudymo priežasčių reikėtų ieškoti artimoje aplinkoje? Jei ne, tai kodėl?

Teigiama, kad kelyje, kur toks intensyvus eismas, nusikaltėliai ne tik "saugiai" taranavo "Audi", važiavusį 130 km per valandą greičiu, atėmė mašiną, bet ir vairuotoją įsigrūdo į savojo BMW bagažinę. Kaip čia viso to niekas nepastebėjo?

Labai keista ir tai, kodėl žudikai taip saugomi, o jų veidai slepiami po kaukėmis. Nuo ko? Gal nuo užsakovų, apie kuriuos viešai užsiminė kažkoks įtariamųjų draugas Tomas?

Ne mažiau keistas atrodo ir tas faktas, kad pirmąkart teisėsaugos istorijoje verkiantys prokurorai reiškė užuojautą būtent sužadėtiniui. Kodėl tokio ašarojančio nuoširdumo nebuvo V.Martišiūtės atveju? Gal čia tokį neregėtą įspūdį daro pinigai, ryšiai ir turtai? O gal vėl gudraujama?