- Vereta Rupeikaitė [2]
- [3]
- [3]
- Teksto dydis:
- Spausdinti [4]
Šeštadienį užsukęs į Ryšių istorijos muziejų galėjai klausytis gyvos muzikos, stebėti gimstančius dailės kūrinius, pamatyti teatro, šokio ir animacinius spektaklius.
Žiūrovų susirinko negausiai
Išsaugojęs pavadinimą „Pilies akordai“, kamerinių menų festivalis kiek nutolo nuo Raudondvario bei Kauno pilių, kur anksčiau yra karaliavę menai. Šiemet, pirmąjį akordą sugrojęs netoli Kauno pilies stovinčioje Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, festivalis persikėlė į Ryšių istorijos muziejaus kiemą bei vidaus erdves.
Tapyba, skulptūra, muzika, šokis, teatras, literatūra, fotografija ir netradicinės meno formos gali vieni kitus papildyti, praturtinti. Renginys naudingas patiems menininkams, kartu įdomus žiūrovams, galintiems iš arti stebėti kūrybos procesą. Norintieji, galėjo pamėginti patys į jį įsitraukti.
Kol vyko meno pleneras, muziejinės karietos pašonėje sceną įsitaisę muzikantai gramzdino dailininkus į savo mintis, taip pat, kaip ir žiūrovus. Tiesa, muziejaus kiemelis nebuvo sausakimšas žiūrovų. Laiko temą savo kūriniuose gvildenę beveik dvi dešimtys menininkų dėl to nenusiminė – žmonių trintis trukdytų dirbti, o klausinėjančiųjų smalsuolių ir taip nestigo.
„Įdomu pažiūrėti, ką kiti menininkai kuria, kaip žiūrovai reaguoja“, - šypsojosi skulptūrą studijuojanti Viktorija Ruskonytė, kuri su drauge kūrė pralaužtą kiaušinio lukštą primenančius objektus. Eksperimentiniai merginų kūriniai, kartu su kitų menininkų darbais bus eksponuojami parodoje, o tolimesnis jų likimas – nežinomas. „Gal kas nors pasigamins šviestuvą?“ – juokėsi mergina.
Smalsuolių klausimai netrikdė
Drobę kelis kartus dengęs tamsiais tonais dailininkas Ignas Gleixner plenere panaudojo sau pažįstamą techniką: riebiame dažų sluoksnyje ėmė raižyti. Šį kartą – pagaliukų eiles. Ir taip – visą paveikslą.
„Plenero tema – laikas. Kaip galima pavaizduoti laiką? Ar apskritai laikas yra, ar jo nėra? Tai labai trapus klausimas. Laiką galima apibūdinti, kaip tokią erdvę. Ji yra ir tuo pačiu – nėra“, - rodydamas į raižomą drobę susimąstė tapytojas, atvykęs į renginį iš Jonavos.
Į gyvą muziką, smalsius žvilgsnius I.Gleixner teigė nekreipiąs dėmesio, dailininkas jautėsi tarsi „sulindęs“ į savo drobę.
„Aišku, dirbdamas dirbtuvėse gali labiau įsijausti, atsisėsti, pamąstyti. Čia dėmesys kiek atitraukiamas nuo darbo, aplinka šiek tiek blaško. Bet nėra blogai, yra mainymasis, matymasis, bendravimas“, - viešos kūrybos įspūdžiais dalijosi dailininkas.
„Nuotaika labai maloni, atmosfera labai jauki, o žiūrovai visuomet priverčia susimąstyti, kai užduoda klausimus, pasako savo nuomonę. Tai gyvas komentatorius“, - plenero naudą įžvelgė panevėžietis tapytojas Edvinas Klimas.
Prieš pat akis gyvai atliekama muzika, kaip prisipažino pašnekovas, jam talkino, nors įprastai jis tapo tyloje. Autorius prisipažino, kad galbūt muzikos įtakoje jam gimė paveikslas, kuriame ne tiek daug tamsių spalvų, kaip kituose pastaruosiuose jo darbuose.
Pažintis su neįprastu teatru
Festivalio žiūrovus maloniai nustebino gyvo vaizdo, garso ir bendravimo laboratorija pasivadinęs „Psilikono teatras“. Jis kuriamas kauniečių, bet per penkerius metus beveik neturėjo galimybės tinkamai prisistatyti Kauno publikai. Iš eksperimentinio projekto gimusį teatrą kuria du žmonės – grafikos specialybę įgijusi Auksė Petrulienė su vyru Dariumi Petruliu.
„Statybinę medžiagą silikonas nusprendėme panaudoti dvasios reikmėms“, - šypsojosi pagrindinė teatro veikėja. Pirmą kartą pagaminę figūrėles iš silikono ir pademonstravę jas projektoriumi, Petruliai nepaliovė toliau kurti savotiškus animacinius filmukus. Netikėtiems vaizdams išgauti jie panaudoja vis naujas silikono figūras, nuotraukas, fonus, vandenį, dažus, įvairiausius įdomių formų daiktus, pavyzdžiui, makaronus, širdelės formos saldainius, plaukus.
Tiesa, „Psilikono teatras“ – nėra repertuarinis, o, kaip sako jo autoriai, festivalinis teatras.
„Jau nemažai rodomės. Debiutavome meno nepaliestose vietose, pavyzdžiui, Šilainių kiemuose. Vėliau pradėjome rodytis ir teatro scenose, bet daugiau – Vilniuje. Šiemet nemažai gastroliavome, naudojome įvairių kalbų subtitrus“, - vardijo A.Petrulienė.
Kai projektorius nėra galingas, nedideli spektakliai geriausiai žiūrisi kamerinėje aplinkoje. Autoriai stengiasi, kad jų spektaklius įgarsintų gyva muzika. Tačiau šį kartą šio sumanymo įgyvendinti nepavyko. „Psilikono teatro“ vadovė būtų dar labiau apsidžiaugusi, jei jos darbą būtų įgarsinę festivalyje koncertavusieji muzikantai, kad auditorija būtų buvusi bendra, o ne suskilusi į kelias dalis. Mat „Psilikono teatro“ pasirodymai vyko uždaroje salėje.
„Kuo toliau, tuo mažiau sienų tarp menų. Nuostabu, kad menai liejasi, tačiau būtų gražu, kad jie lietųsi dar natūraliau“, - idėjas ateičiai siūlė dalyvė.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Galerijos [7]
Nuorodos:
[1] https://kauno.diena.lt/%2Bdocument.location.href%2B
[2] https://kauno.diena.lt/autoriai/vereta-rupeikaite
[3] javascript://;
[4] https://kauno.diena.lt/print/215105
[5] https://kauno.diena.lt/zymes/pilies-akordai-0
[6] https://kauno.diena.lt/naujienos/miesto-pulsas/meno-gurmanams-isskirtinis-kaunietiskas-kokteilis-215105?komentarai
[7] https://kauno.diena.lt/galerijos
[8] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/lyga-vilniaus-zalgiris-alytaus-dainava-40-1171245
[9] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/atminimo-lenta-h-perelsteinui-1171137
[10] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/vilniuje-g-kirkilo-laidotuves-1171125
[11] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/sestoji-resc-ciklo-su-kandidatais-i-lietuvos-prezidentus-diskusija-1171030
[12] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/vilniuje-atsisveikinama-su-g-kirkilu-1170920
[13] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/lietuvoje-prisnigo-1170905
[14] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/balandzio-menesio-kauno-tarybos-posedis-1170895
[15] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/pirmieji-prezidento-rinkimu-kandidatu-debatai-1170836
[16] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/econovus-teritorijoje-kilo-gaisras-1170704
[17] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/slabdriba-kaune-1170702