- Ilona Jurkonytė, Kanai (Prancūzija) [2]
- [3]
- [3]
- Teksto dydis:
- Spausdinti [4]
Kanų kino festivalis šiemet pasiūlė išskirtinai daug kinomanus jaudinančių akimirkų, minučių, ištisų valandų. Mane kasdien vis žavėjo tiek konkursinės, tiek ir kitų programų filmai, o nusivylimų buvo tikrai nedaug.
Per dvylika festivalio dienų pamatyta kelios dešimtys filmų ir, atrodo, Kanų gerų filmų aruodas dar neišsemtas. Šiųmetei konkursinės programos žiuri, kuriai vadovavo garsus italų aktorius ir režisierius Nani Moretti, užduotis buvo savaip nelengva – konkurse varžėsi kino pasaulio grandai, besistengiantys pateisinti ir dar labiau įtvirtinti savo ankstesniais pasiekimais užsitarnautą šlovę.
„Meilė“
Paskelbus apdovanojimus, per prancūzų žiniasklaidą nuvilnijo pasipiktinimo banga – nė vienas apdovanojimas nebuvo įteiktas prancūzų režisuotam filmui. Žinant prancūzų kino įsitvirtinimą ir ambicijas, tai atrodo šiek tiek netikėta, nors gal ir nelabai keista – Prancūzijai šiemet žiuri atstovavo tik vienas mados pasaulio atstovas – Jeanas Paulis Gaultier.
Tiesa, svarbiausiu Kanų prizu – „Auksine palmės šakele“ – apdovanota austrų režisieriaus Michaelio Hanekes „Meilė“ labai prancūziška: pagrindinius vaidmenis atlieka šiame kameriniame filme beveik visą laiką ekrane išliekantys aktoriai Emmanuelle Riva (garsi savo nepakartojamu pasirodymu Alaino Resnais filme „Hirošima, mano meile“, 1959 m.) ir Jeanas Louis Trintignant (be daugelio kitų vaidmenų, 1966 m. sukūręs pagrindinį vyro vaidmenį Claude’o Leloucho filme „Vyras ir moteris“).
„Meilė“ pasakoja pagyvenusios poros istoriją: Žoržui (J.L.Trintignant) ir Aai (E.Riva) – per aštuoniasdešimt. Jie yra išsilavinę muzikos mokytojai, turintys taip pat muzikantę dukterį Evą (Isabelle Huppert). Šeimą ištinka rimti išbandymai, kai Anos sveikata ima sparčiai prastėti.
Trintignant pavardė Lietuvoje garsi ne vien dėl šeimos pasiekimų kine ir teatre. Informacija apie tragišką incidentą, kai 2003 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje savo draugo sumušta mirė Jeano Louiso ir Normos Trintignant duktė Marie, mirgėjo pirmuosiuose Lietuvos spaudos puslapiuose.
Žinant apie J.L.Trintignant asmeninius išgyvenimus, nestebina aktoriaus prisipažinimas, kad jo vaidmuo filme „Meilė“ buvo ypač sunkus. Jis net prisipažino, kad antrą kartą tokio kvietimo atsisakytų, bei pajuokavo, kad ir kitiems nesiūlytų.
Nors visi kuriant šį filmą su M.Haneke dirbę aktoriai vienbalsiai sutarė, kad režisierius yra preciziškas bei itin reiklus, vis tiktai spaudos konferencijoje tvyrojo šilta, pagarbi atmosfera. J.L.Trintignant net neslėpė, kad žiūrėdamas filmą „Meilė“ pirmą kartą gyvenime pasijuto patenkintas tuo, kaip pats atrodo ekrane. Žavioji E.Riva apibendrino, jog šis filmas tarsi teiginio, kad du mylintys žmonės, užuot žiūrėję vienas kitam į akis, tiesiog turėtų žengti ta pačia kryptimi, ekranizacija.
Daugelį garbių apdovanojimų pelnęs M.Haneke spaudos konferencijoje atskleidė vieną iš, ko gero, jo talentą didžia dalimi lemiančių veiksnių – pasirodo, režisierius filmuodamas labiau pasikliauna klausa nei rega. Dažnai per filmavimą jis tiesiog užsimerkia ir tai, kaip kūrėjas pats teigia, jam padeda geriau matyti.
Kūnas
Prancūzų konkursinės programos filmų režisieriai it susitarę šiemet ypač daug dėmesio skyrė kūniškumo ir dvasiškumo santykio analizei. Filme „Rūdys ir kaulai“ pasaką apie fizinį neįgalumą ir dvasios stiprybę pasakoja filmu „Pranašas“ garsus Jacques Audiard'as. „Rūdys ir kaulai“, be abejonės, – kino meistro kūrinys.
Savo gal net šiek tiek chuliganiška drąsa išsiskiria Leos Caraxo „Šventieji varikliai“. Nors nė vienu prizu neapdovanotas, L.Caraxo filmas – šiemet vienas ryškiausių ir įsimintiniausių, nepalikęs abejingų nei gerbėjų, nei priešininkų gretose. Viena vertus, ironiško ir, kita vertus, labai nuoširdaus kūrinio „Šventieji varikliai“ seansas sukrečia ir jaudina taip, kaip to šiandien tikisi dvasinę mankštą praktikuojantys kinomanai. Po seanso norisi šūktelėti: „Tai ir yra kinas!“
Net 11 skirtingų vaidmenų šiame filme sukūręs nepakartojamasis Denisas Lavant'as (garsus savo ryškiu vaidmeniu L.Caraxo filme „Pont-Neuf meilužiai“, 1991 m.) vaidina poną Oskarą, kuris, žiūrovui stebint, it karnavalo dalyvis, persirenginėja, grimuojasi, kol galiausiai visiškai transformuojasi į kaskart kitokius veikėjus, kurių trumpalaikis egzistavimas ekrane suskaido filmą į daugelį kontrastingų epizodų.
D.Lavant'o veikėjas – žmogus, keičiantis pavidalą, kurio misija – per dienų dienas matuotis skirtingus būvius, skirtingus tapatumus ir taip dalyvauti mūsų kasdienybę atstovaujančiame pasaulyje.
Mirtis
„Šventieji varikliai“ visų pirma yra filmas apie gyvenimą, nors jis neišvengiamai pasakoja apie mirtį ir tai darydamas kvestionuoja tikėjimo klausimus. Taškus ant i sudėlioja filmo gale pasirodanti dedikacija L.Caraxo mūzai, nepamirštamai aktorei Jekaterinai Golubevai, pasitraukusiai iš gyvenimo, kaip pripažįsta pats režisierius, likus savaitei iki filmavimo pradžios (2011 m.).
Filmo pabaigoje, rodant titrus, prieš akis šmėkštelėja šios ypatingo grožio aktorės nuotrauka, iš kurios žvelgia labai gerai mums iš Šarūno Barto filmų („Trys dienos“, „Mūsų nedaug“) pažįstamas žvilgsnis.
L.Caraxas, spaudos konferencijoje paklaustas apie tai, koks yra pagrindinis šio įspūdingo filmo pranešimas žiūrovui, atsakė klausimu: „Kas yra žiūrovas? Nieko nežinau apie žiūrovus! Galiu pasakyti tik tiek, kad tai žmonės, kurie netrukus bus mirę.“ Nekalbusis režisierius pabrėžė: „Mano filmai nėra vieši, jie asmeniški.“ Aktorius D.Lavant'as suskubo į pagalbą nedaugžodžiaujančiam maestro ir paaiškino: „Režisieriaus santykis su žiūrovu – asmeniškas. Tai individo santykis su kitu individu, o ne su beveidėmis masėmis.“
Tikėjimas
Su filmu apie religiją į Kanus grįžta Cristianas Mungiu, 2007 m. Kanuose apdovanotas „Auksine palmės šakele“ už „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Šiemet C.Mungiu filmas „Už kalvų“ buvo apdovanotas už geriausią scenarijų, taip pat rumunų aktorėms Cristinai Flutur ir Cosminai Stratan įteiktas apdovanojimas už geriausių moteriškų vaidmenų atlikimą.
„Už kalvų“ nesigilina į patį tikėjimą, o į pirmą planą greičiau iškelia ritualo, stebuklo ir religijos kaip socialinio reiškinio temas. Žvelgiant į pastaruosius C.Mungiu kūrinius („4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, „Pasakėčios iš aukso amžiaus“), galime daryti išvadą, kad būtent visuomenė, jos normos, suvaržymai ir iš to kylantys paradoksai yra pagrindinis šio talentingo režisieriaus įkvėpimo šaltinis.
C.Mungiu, kurdamas „Už kalvų“, drąsiai eksperimentuoja su filmo ritmu – ilgas, 2,5 val. trunkantis kūrinys žiūrovą panardina į meditatyvų moterų vienuolyno gyvenimo stebėjimą, kurį įrėmina kontrastingai veržli filmo pradžia bei įspūdingas epilogas. Ko vertas vien moters nukryžiavimo pavaizdavimas!
Alina (Cristina Flutur) grįžta į Rumuniją iš Vokietijos, tikėdamasi su savimi atgal į Vokietiją išsivežti draugę Voichitą (Cosmina Stratan). Rumunijos provincijos vaikų globos namuose užaugusios draugės yra labai artimos, juolab kad jos neturi jokių kitų artimųjų. Tačiau, kol Alina buvo išvykusi, Voichita susirado kitą mylymąjį – Dievą. O su Dievu varžytis dėl draugės meilės yra išties nelengva!
Tiesa
Du savo forma labai skirtingi, tačiau iš esmės temomis panašūs filmai – danų Thomo Vinterbergo „Medžioklė“ ir baltarusų Sergejaus Loznicos „Rūke“ iš arti žvelgia į buvimo bendruomenėje prielaidas, sąlygas bei to, kas visuomenėje pripažįstama kaip tiesa, galią.
Abu šie filmai būtinai turėtų būti parodyti Lietuvoje, nes ir jais nagrinėjami klausimai, ir kontekstas, kuris sukuria sąlygas vieno žmogaus dramai atvaizduoti, turi potencialo gana tiesiogiai prabilti į Lietuvos žiūrovą.
Garsusis danų aktorius Madsas Mikkelsenas už pedofilija kaltinamo vaikų darželio auklėtojo vaidmenį šiemet Kanuose gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Filmui apdovanojimą įteikė ir Ekumeninė žiuri. „Medžioklė“ – ko gero, stipriausias T.Vinterbergo filmas, sukurtas po chrestomatinio dogmos filmo „Šventė“ (1998 m. Kanuose pelniusio Didįjį prizą).
Džiugu, kad S.Loznicos filmą „Rūke“ įvertino FIPRESCI (Tarptautinė kino kritikų asociacija). Pažiūrėjusi šį išskirtinio režisieriaus filmą nuogąstavau, kad tiek šio baltarusIų režisieriaus filmo temą, tiek istorinį kontekstą, tiek ir estetiką kažin ar deramai įvertins prancūzų, italų, vokiečių, britų, amerikiečių ir kitų tolimų šalių atstovai, dalyvaujantys vertinant pagrindinę konkursinę Kanų programą.
„Rūke“ turėtų pasižiūrėti visi, kas siekia kurti Lietuvišką patriotinį kiną, ką jaudina Antrojo pasaulinio karo istorija ir žmogaus, atsirūrusio tarp dviejų kovojančių ideologijų girnapusių, likimas.
S.Loznicai įdomiausias moralės klausimas, kurį režisierius ir scenarijaus autorius meistriškai kelia izoliavęs pagrindinius veikėjus, palikęs juos akis į akį suvedinėti sąskaitas su savo sąžine simboliškai į universalų lygį pasakojimą pakylėjančioje miško aplinkoje.
„Angelų dalis“
„Angelų dalis“ – tai per viskio fermentaciją ąžuolinėse statinėse išgaruojanti alkoholio dalis. Sakoma, kad minėtoji dalis iš statinių išnyksta, kol angelai prižiūri viskio statines. Keno Loacho komedija, pavadinta „Angelų dalis“, šiųmetėje sunkiasvorėje konkursinėje Kanų kino festivalio programoje buvo it lengvas linksmas alkoholio garas, užtikrinęs gerą nuotaiką.
Vaikinukas iš Glazgo, turintis rūpesčių su teisėsauga ir su savo jaunos merginos šeima, kuri siekia porą išskirti, nepaisant to, kad jie susilaukia sūnaus ir kad jaunuolis prisiekinėja, esą pasiryžęs pasitaisyti. Jauną porą išgelbėja pažintis su aukščiausios rūšies viskio gamybos industrijos paslaptimis… K.Loachas išlieka ištikimas visuomenės, klasių kritikai, nepaisant to, kad ir kokio kino žanro šis talentingasis kino senbuvis imtųsi.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kaip (pra)kalbinti praeitį? [7]
1 [8] -
Kaune – puikusis grafas Liuksemburgas [9]
2 [10]
Galerijos [13]
Nuorodos:
[1] https://kauno.diena.lt/%2Bdocument.location.href%2B
[2] https://kauno.diena.lt/autoriai/ilona-jurkonyte-kanai-prancuzija
[3] javascript://;
[4] https://kauno.diena.lt/print/207920
[5] https://kauno.diena.lt/zymes/scenasantaka-2
[6] https://kauno.diena.lt/zymes/santaka-3
[7] https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kaip-prakalbinti-praeiti-1168369
[8] https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kaip-prakalbinti-praeiti-1168369#comments
[9] https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/puikusis-grafas-liuksemburgas-1166431
[10] https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/puikusis-grafas-liuksemburgas-1166431#comments
[11] https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/f-leharo-sugrizimas-i-kvmt-trys-jaunatviskos-versijos-1166425
[12] https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/f-leharo-sugrizimas-i-kvmt-trys-jaunatviskos-versijos-1166425#comments
[13] https://kauno.diena.lt/galerijos
[14] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/sestoji-resc-ciklo-su-kandidatais-i-lietuvos-prezidentus-diskusija-1171030
[15] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/vilniuje-atsisveikinama-su-g-kirkilu-1170920
[16] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/lietuvoje-prisnigo-1170905
[17] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/balandzio-menesio-kauno-tarybos-posedis-1170895
[18] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/pirmieji-prezidento-rinkimu-kandidatu-debatai-1170836
[19] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/econovus-teritorijoje-kilo-gaisras-1170704
[20] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/slabdriba-kaune-1170702
[21] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/lygos-rungtynes-vilniaus-zalgiris-telsiu-dziugas-31-1170692
[22] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/saulegrazu-sodinimas-tuskulenu-memoriale-1170675
[23] https://kauno.diena.lt/galerijos/vaizdai/lkl-kauno-zalgiris-jonavos-cbet-1170674