Iš teisininkės – į aliejaus someljė

Pirmoji alyvuogių aliejaus someljė Lietuvoje Liana Davletšina tikina, kad vienas kokybiško aliejaus šaukštas pakeitė jos gyvenimą.

Diplomuota teisininkė ryžosi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą – įkūrė alyvuogių aliejaus mokyklą Lietuvoje, o apie aliejų edukuoja ne tik tautiečius, bet ir pačius italus. Taip pat ji turi parduotuvę „Itališko skonio gurmanai“, įsikūrusią „Ogmios mieste“. Negana to, specialistė degustuoja aliejus prestižiniam pasauliniam Alyvuogių aliejaus gidui „Flos Olei“ bei yra kviečiama į tarptautinius čempionatus. Tarptautinėje arenoje L. Davletšina yra jau pripažinta ekspertė.

– Kaip kilo idėja domėtis aliejais?

– Alyvuogių aliejumi susidomėjau prieš gerus aštuonerius metus. Mano geras bičiulis italas Flavio Brenta, tuomet turėjęs vyninę, o šiuo metu – itališkos virtuvės restoraną, pavaišino aukštos kokybės alyvuogių aliejumi iš Sicilijos. Puikiai prisimenu net to aliejaus pavadinimą, kadangi turiu garbės atstovauti šiam nepaprastam gamintojui „Titone“ Lietuvoje.

Kokybiškas alyvuogių aliejus gali kvepėti šviežiai nupjauta žole, bananais, artišokais, migdolais, gėlėmis ir kitais maloniais dalykais.

Kaip dabar sako mano draugai, o pritariu ir aš pati, šaukštas alyvuogių aliejaus pakeitė mano gyvenimą. Tuomet paragavusi paklausiau – kas čia? Ar tai tikrai alyvuogių aliejus? Jis tiesiog buvo skanus, šviežias, kvapnus. Iki to momento niekada nebuvau ragavusi skanaus alyvuogių aliejaus, kurio norėjosi dar ir dar.

Taip po truputį pradėjau domėtis šiuo produktu, pirkti, ragauti rinkoje esančius alyvuogių aliejus, pradėjau keliauti po ūkius. Visuomet labai traukė Italija, jos kultūra, maistas, kalba, žmonės, mada... Iš diplomuotos teisininkės tapau itališkos kultūros skleidėja Lietuvoje

– Juk italai turi, atrodytų, labiau pažįstamų ir lietuvių mėgstamų produktų. Kodėl Jus sudomino būtent aliejus?

– Daug pakeliavus, praleidus nemažai laiko Italijoje, susipažinus su nedideliais šeimos ūkiais, kilo mintis atvežti šių aliejų į Lietuvą. Tai buvo jau beveik prieš penkerius metus. Tada nusprendžiau įkurti „Itališko skonio gurmanus“. Idėja paprasta – supažindinti Lietuvą su aukštos kokybės makaronais, alyvuogėmis, sardinietiška duona, artišokais, balzaminiais actais, vėliau ir šviežiais sūriais, kumpiais. Supratau, kad alyvuogių aliejus skiriasi nuo šių produktų.

Pastebėjau, kad trūksta žinių. Pajaučiau poreikį mokytis, norėjau suprasti daugiau: kokios būna rūšys, kaip atskirti kokybę nuo klastotės, kur galima panaudoti. Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau supratau, kiek mažai žinau.

Dabar po ketverių metų intensyvių studijų jaučiuosi žinanti nemažai. O mūsų alyvuogių aliejaus mokyklos sienos nukabinėtos daugybe per šį laiką įgytų diplomų. Man atsivėrė ištisas nepažintas pasaulis. Kaip kiti gilinasi į vyną, kavą, aš gilinuosi į alyvuogių aliejų. Pomėgis virto aistra, aistra darbu, o dabar esu įsitraukusi visu 100 procentų.

– Kokius mokslus reikia baigti, norint tapti aliejaus ekspertu?

– Nenutrūkstamai mokausi ketverius metus. Savo pažintį su kokybiškais alyvuogių aliejais pradėjau prestižiniuose, čempionatuose apdovanotuose nedideliuose šeimos ūkiuose, kur šeimininkai, gamintojai, nepailstamai aiškino apie šį produktą. Šimtai valandų praleista stebint, kaip skinamos alyvuogės, kaip jos keliauja į spaudyklą, kaip plaunamos, valomos, džiovinamos, klausantis kaip ūžia mechaniniai presai, kaip maišoma žalia sutraiškytų alyvuogių masė, laukiant, kol iš dekanterio pradės lietis be galo kvapnus ir neįtikėtinų galių turintis alyvuogių aliejus, dar kitaip vadinamas žaliuoju auksu, kurį taip vertino jau medicinos tėvas Hipokratas. Jis sakė, kad maistas yra geriausias vaistas, o geriausias vaistas yra maistas.

Mokiausi įvairiose alyvuogių aliejaus mokyklose. Pradedant studijomis seniausioje Ligūrijos mieste Imperijoje įsikūrusioje alyvuogių aliejaus mokykloje, ruošiančioje profesionalius alyvuogių aliejaus degustuotojus. Joje mokosi šioje srityje dirbantys ar ypatingai šiuo produktu besidomintys žmonės iš viso pasaulio. Ketveri metai kelionių, dešimtys degustacijų nuotoliniu būdu susirenkant skirtinguose pasaulio kampeliuose ir analizuojant gautus aliejaus pavyzdžius, visa eilė egzaminų ir finalinis dar šiemet prieš akis.

Ragauti, kad išlaikytum įgytą kvalifikaciją reikia kasdien. Nėra nė dienos, kai neturėčiau taurelės alyvuogių aliejaus rankoje. Ekspertu, manau, tampama tuomet, kai įgyjama visa eilė plataus profilio žinių. Pradedant nuo to, kaip prižiūrėti dirvožemį, genėti medžius, kaip užauginti, išsaugoti, nuskinti derlių, iš ko susideda spaudimo procesas ir kaip jį galima reguliuoti ir t.t. Reikia gebėti degustuoti rezultatą, įvertinti aromatus, skonį ir įvertinti defektus.

Kelia juoką, kai žmonės save vadina ekspertais apsilankę viename kitame ūkyje ir pasiklausę vienos kitos paskaitėlės bei tokių žinių pagrindu bando mokyti kitus. Mėgėjui tokios informacijos gal ir pakanka, bet norint mokyti kitus, reikia pirma išmokti pačiam.

– Kokie trys faktai apie aliejų labiausiai Jus nustebino?

– Kokybiškas alyvuogių aliejus maloniai kvepia ir yra skanus, ragaujamas turi kartumo ir pikantiškumo, nepalieka riebumo pojūčio burnoje. Beskonis iš juodų, pernokusių alyvuogių pagamintas alyvuogių aliejus, kuris dėl pirkėjų neišprusimo mūsų laikais vis dar paklausiausias, remiantis rašytinių šaltinių duomenimis, Senovės Romos laikais buvo skirtas tik vergams.

Kokybiškas alyvuogių aliejus gali kvepėti šviežiai nupjauta žole, bananais, artišokais, migdolais, gėlėmis ir kitais maloniais dalykais.

Kokybiško alyvuogių aliejaus neįmanoma padauginti. 2500 m. pr. Kristų Ebloje (dabartinė Sirija) vienas žmogus suvartodavo iki 50 litrų alyvuogių aliejaus per metus, t. y. beveik 1 litrą per savaitę.