Požeminis laisvės laivas

Kaip rasti „Tauro ragą“? Anuomet vilniečiai turėjo atsakymą: Leninas ranka rodo tikrai teisingą kelią – ne tik į KGB rūmus, bet ir į alaus barą.

Tai buvo nelyg slėptuvė nuo atominio karo ir sovietmečio marazmų. Čia laisvė su alumi liejosi laisvai ir nevaržomai. Čia nebuvo svarbu, kokiam socialiniam sluoksniui priklausai – ar esi solidus valdininkas, ar nusigėręs menininkas, ar net valkata. Iš tikrųjų jauteisi kaip lygus su lygiais legendiniame sovietmečio alaus restorane ir bare „Tauro ragas“ Vilniuje. Tikra demokratijos citadelė šalia blogio imperijos – KGB rūmų – ir į šviesią komunizmo ateitį vedančio Lenino statulos buvusioje to paties pavadinimo aikštėje.

Kad ir kaip būtų liūdna, neilgai trukus „Tauro ragas“ bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. Vienas populiariausių sovietmečio alaus restoranų gyvuos tik nostalgiškuose prisiminimuose, o sostinė neteks dar vieno savito laiko ženklo. Tai ne tik kažko materialaus išnykimas, bet ir ištiso istorinio laikotarpio praradimas.

Prieš keletą metų alaus restoranas buvo uždarytas. Tačiau Vilniaus centre jis neilgai stūksos nykiai užkaltais langais. Jo vietoje bus statomas naujas pastatas.
Nors „Tauro ragui“ – tik 33-eji, jo istorija kaip reta spalvinga. Įvairūs keisti ir net mistiški nutikimai, pradedant jo rūsiu – pačia didžiausia sovietmečio girdykla, ir baigiant šalia esančios skulptūros „Tauras“ dingimais ir atsiradimais, rodo, kaip jis nenori išeiti iš realybės ir atminties.

Su slepiama nuoskauda ir kartėliu apie tai kalba pastatą suprojektavęs Vilniaus dailės akademijos profesorius Algimantas Mačiulis.

„Aš jau apsipratęs, kad nyksta mano laiko architektūra. Neįmanoma niekaip pasipriešinti šiam reiškiniui. Šio laikotarpio pastatų negali apsaugoti, nes jie nėra pripažinti kultūros vertybėmis“, – taip padėtį vertino garsus šalies architektas.
Tačiau laiko ženklus gyvus daro juos sukūrę žmonės.

Restoranas sulindo po žeme

A.Mačiulis praskleidė netolimos, bet įdomios istorijos uždangą. Vos pastatytas „Tauro ragas“ jau buvo pasmerktas. Mat buvo suprojektuotas kaip laikina alų mėgstančiųjų priebėga.

Sovietinė valdžia nutarė, kad sostinėje reikia skubiai išspręsti gausiai privisusių alaus mėgėjų problemą. Partinių funkcionierių supratimu, išeitis turėjo būti Vilniaus centre pastatytas toks tvarkingas paviljonas. Žinoma, laikinas, kol bus surastas kitas sprendimas. Tačiau patirtis rodo, kad nėra nieko amžinesnio už laikinus dalykus.
Vieta išrinkta neatsitiktinai. Čia prieškariu buvo prastos šlovės vežikų smuklė. „Šioje urbanistinėje erdvėje pastatas buvo per menkas. Žinoma, jis būtų buvęs kitoks, jei ne tas laikinumas. Tačiau projektuojant kuklų pastatą pasikeitė jo koncepcija. Perdaryti visą projektą nebuvo lėšų. Todėl „Tauro ragas“ sulindo po žeme“, – pasakojo architektas.

„Tauro ragas“ projektuotas 1967-1968 metais. Tačiau užsakovas, kuriam atstovavo būsimos įmonės direktorius Kazimieras Gavrilkevičius, pasiūlė barą išplėsti. Patyręs nomenklatūrinis prekybininkas kaipmat sumetė, kad parinkta vieta yra puiki, ji pritrauks gausybę lankytojų. Todėl architektui pasiūlyta restoraną gerokai padidinti. Tada atsirado milžiniški rūsiai.

Girdykla miesto centre

„Taip atsirado centrinė miesto girdykla. Iš šalia esančios „Tauro“ alaus gamyklos buvo sumanyta nutiesti vamzdžius, kuriais alus tiesiai plūstų į restoraną. Tačiau šios idėjos atsisakyta, nes, matyt, gamyklai tai nebuvo finansiškai naudinga“, – pasakojo A.Mačiulis.

Kad iš gamyklos vamzdžių alus liejasi laisvai, buvo vienas restorano mitų. Tai viena priežasčių, kodėl jį apguldavo kaip tvirtovę. Vis dėlto eilės nutįsdavo ir todėl, kad visagaliai sovietmečio durininkai laukdavo kyšių ir tik tada itin svarbiais veidais atverdavo duris.

Nutarus kastis po žeme, restorano statybos užtruko. „Tauro ragas“ duris atvėrė 1974 metais.
Naujojo restorano erdvės stulbino. Pirmame aukšte buvo 140 vietų restoranas, dar 90 vietų – atviroje terasoje. Bet prisiekę alaus mėgėjai dažniau leisdavosi į rūsį, kur įsikūrė baras: didžioji 180 vietų salė ir 40 vietų banketų salė su atskiru įėjimu.
Pastato architektui A. Mačiuliui talkino jo kolega Eugenijus Gūzas. Jis suprojektavo originalius baldus ir įrangą. Specialistų nuomone, „Tauro ragas“, nors urbanistiškai nelabai dera prie aplinkinių pastatų, yra ne tik būdingas, bet ir stilingas laikotarpio statinys. Pastatas yra tuo metu populiaraus brutalizmo stiliaus.

„Tauro rage“ įgyvendintas ne vienas įdomus sprendimas. Pirmąkart panaudotas grubiai apdorotas estiškas dolomitas pastato fasadui ir vidui. Gelžbetonio paviršiai palikti netinkuoti, nedažyti. Modernūs buvo ir lubose įrengti švieslangiai, į rūsius vedantys atviri laiptai.

Demokratijos citadelė

„Pirmą kartą užėjus į šį restoraną ištiko kultūrinis šokas. Anuo metu tai atrodė modernus, netradicinis, geros architektūros statinys. Jame šurmuliavo margiausia publika, nes ši vieta puikiai atliko girdyklos funkciją. Visi greitai įkaušdavo ir atsipalaiduodavo.

Kai išlenki tris bokalus, kyla didelis noras bendrauti. Plataus užmojo bendravimui buvo idealios sąlygos. Sutikdavai aibę pažįstamų ir užmegzdavai daugybę naujų pažinčių“, – „Tauro baro“ ypatumus prisiminė architekto išsilavinimą turintis rašytojas Saulius Stoma.
Pasak S.Stomos, užtekdavo turėti pinigų vos vienam alaus bokalui, ir iš rūsio galėdavai išlinguoti kaip reikiant prisivaišinęs. Dosniai statydavo ir seni, ir nauji pažįstami.

Vienu metu „Tauro rage“ beveik gyveno gyvasis klasikas Juozas Erlickas, iš čia neišeidavo vienas žinomas gydytojas, nemažai meno žmonių ir, žinoma, studentų. Restoranas buvo ypatingas tuo, kad čia rinkdavosi ir elito atstovai, ir ties gyvenimo paribiu atsidūrę asmenys.

„Pati demokratiškiausia aplinka. Anais laikais tai buvo didžiausia vertybė. Sovietmečiu čia patirdavai neapsakomai svaiginamą demokratijos pojūtį“, – „Tauro rago“ žavesį apibūdino S.Stoma.

Čia nebijota net saugumo

„Tauro rago“ populiarumas buvo neįtikimas. Prie jo vingiuojanti milžiniška eilė buvo įprastas vaizdas.
„Netoli „Tauro rago“ buvo Dailės akademijos studentų bendrabutis. Vėluodami į paskaitas studentai teisindavosi, kad pakeliui užkliuvo už mano projektuoto restorano, kurį privalėjo aplankyti“, – su šypsena prisiminė profesorius A.Mačiulis.
Restoranas būdavo tiesiog šturmuojamas prieš sporto varžybas. Pasak A.Mačiulio, čia pulkai sporto mėgėjų „uždėdavo gruntelį“, triukšmingai dalydavosi savo prognozėmis, įspūdžiais ir tik tada išvirtę laukan patraukdavo į stadioną ar sales.
Žurnalistas Jonas Šalkauskas, iš alkoholinių gėrimų besirenkantis tik alų, prisiminė, kad alaus mėgėjai lankydavosi iš esmės trijose vietose: „Aukštaičių“ , Lazdynų alaus baruose arba „Tauro rage“.

To meto studentai turėjo net alaus mėgėjų žargoną. Susitiksime prie „arklio“ – vadinasi, prie Lazdynų restorano skulptūros „Rytas“, pasimatysime prie „karvės“ – prie „Tauro rago“ skulptūros „Tauras“.
Fotožurnalistas Vytautas Puteikis mena ne vieną spalvingą istoriją, nutikusią šiame restorane. Ne viena įžymybė čia užmigo galvą nuleidusi į lėkštę, būta dar sodresnių nutikimų. Pasak Vytauto, vienas to meto mitų, kad restorane sovietinis saugumas negalėjo šnipinėti, nes per baisų triukšmą nebuvo įmanoma nieko slapta įrašyti.

„Tauras“ nepaliauja keliauti

"Tauro ragą" skandalingai išgarsino ir jo simbolis - skulptoriaus Stepono Šarapovo metalo skulptūra "Tauras". Jo istorija įkūnija maištingą restorano dvasią, kuri niekaip nenori apleisti šios vietos.

Modernus kūrinys be galo pykdė tuometį Lietuvos komunistų partijos centro komiteto antrąjį sekretorių, komunistų partijos ideologijos vadą Valerijų Charazovą, kas rytą pro restoraną vykdavusį į darbą. V.Charazovas absoliučiai nesuvokė modernios architektūros ir meno. Jo mužikiška nuomonė lėmė ne vieno to meto kūrinio likimą. Į nemalonę pateko ir „Tauras“. Ideologas pareikalavo šią „abstrakciją“ išmontuoti.

„Ką daryti, tarėmės su didelę įtaką turėjusiu restorano direktoriumi K.Gavrilkevičiumi. Tai buvo įdomi asmenybė, pagal dabartinę sampratą puikus verslininkas ir vadybininkas. Bet ir jis nieko negalėjo padaryti, skėstelėjo rankomis: „Ma jį velnias, tegu demontuoja“, – prisiminė to meto įvykius A.Mačiulis.

Išardytas „Tauras“ nukeliavo į S.Šarapovo kūrybos dirbtuves Užupyje. Jo autorius dėl to labai išgyveno, nes panašiai buvo pasielgta ne su vienu jo kūriniu. Tik Atgimimo metais skulptūra buvo sugrąžinta ten, kur stovėjo.

Tačiau šio meno kūrinio išlikimo istorija turėjo tęsinį. Jai iškilo pavojus, kad gali būti sunaikinta, įsigijus pastatą naujiems šeimininkams. Pernai S. Šarapovo našlė Liuda pasiekė, kad meno kūrinys būtų įtrauktas į kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Ir ne veltui. Šiemet, rugpjūčio pabaigoje, „Tauras“ vėl paslaptingai dingo.

Skulptūros paieškos priminė detektyvinę istoriją, kurią išsijuosęs narpliojo Kultūros paveldo departamentas. Po geros savaitės „Tauras“ iš kažkokio sandėlio vėl sugrįžo į savo vietą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių