Neįgaliojo vežimėliu į televizijos bokštą: išvyka baigėsi vos prasidėjusi

Išvyka į televizijos bokštą – su nuotykiais

Automobilio neturintis Mindaugas vieną savaitgalį nutarė papramogauti – su taksi nukeliauti iki Vilniaus televizijos bokšto, kuriame jau senokai nebuvo lankęsis.

Taksi vaikiną išlaipino parkavimosi aikštelėje priešais TV bokštą. Ten jis iš karto atkreipė dėmesį į informacinius ženklus su užrašais lietuvių, rusų ir anglų kalbomis: „Lankytojus su negalia prašome skambinti tel. +370 5 252 5361“. Tokių ženklų buvo pristatyta daug.

Pamatęs, kad pakeliui į bokštą įkalnės yra gana stačios ir sukant vežimėlio ratus rankomis tenka gerai paprakaituoti, Mindaugas nutarė paskambinti nurodytu numeriu. Atsiliepė vyriškis, kuris tokio skambučio aiškiai nesitikėjo ir net nesusiprato pasiūlyti neįgaliam svečiui pagalbą. Priešingai – jis atkirto: „Jūs čia į apsaugą paskambinot. Eikit pagal ženklus, kur visi žmonės eina”, – žodžių į vatą nevyniojo iškabose nurodytu numeriu atsiliepęs apsaugininkas.

Nepaisant gana nemalonaus pokalbio, vaikinas nusprendė dar pabandyti užvažiuoti iki TV bokšto savo jėgomis. Tačiau jau netrukus jis privažiavo laiptus, tad nurodytu pagalbos neįgaliesiems numeriu teko skambinti dar kartą.

Išgirdęs, kad į istorinį sostinės objektą norintis patekti neįgalusis negali pravažiuoti pro laiptus, apsaugininkas toliau kartojo niekuo padėti negalįs: „Aš esu apsaugos darbuotojas, negaliu palikti darbo vietos ir ateiti. Objektas statytas 1986 metais, jis nėra pritaikytas įvažiuoti su vežimėliu”, – sulaukęs tokio apsaugininko atsakymo, vaikinas pasijuto visiškai sutrikęs – atrodė nesuprantama, kam TV bokšto administracija gausiai pristatytuose ženkluose neįgaliesiems apskritai skelbia tą telefono numerį.

Kai paklausėme, ar tą patį jie sako ir neįgaliems užsienio turistams, kai jie paskambina pagalbos norėdami patekti į bokštą, darbuotojas atsakė, kad jam jokio skirtumo, kas skambina – ar anglas, ar žydas.

„Mes su bičiuliu keletą minučių dar pastovėjome suglumę prie tų laiptų ir jau ketinome nusivylę sukti link namų, kai staiga pasirodė tas pats apsaugininkas. Pamatęs mane jis paklausė, ar čia aš skambinau ir ar esu su mašina. Paaiškinau, kad mašinos neturiu – atvykau taksi. Tada išgirdau maždaug tokį jo komentarą: „Nu ką aš galiu pasakyti, čia neįgaliesiems nepritaikyta. Automobilio aš tau nenupirksiu”. Jis negalėjo paaiškinti, kam skirti tie ženklai, nes esą čia ne jis, o valdžia juos pastatė. Kai paklausėme, ar tą patį jie sako ir neįgaliems užsienio turistams, kai jie paskambina pagalbos norėdami patekti į bokštą, darbuotojas atsakė, kad jam jokio skirtumo, kas skambina – ar anglas, ar žydas“, – pribloškiantį pokalbį su apsaugininku TV bokšto papėdėje prisimena eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ dalyvis.

Labiausiai vaikiną nustebino tai, kad apsaugos darbuotojas, matydamas neįgalų žmogų vežimėlyje, kuris specialiai atvyko iki bokšto taksi, net nepagalvojo pasiūlyti savo žmogišką pagalbą – padėti nunešti laiptais Mindaugo vežimėlį žemyn.

Tad vilniečio išvyka į bokštą baigėsi net neprasidėjusi ir paliko itin nemalonų kartėlį.

Su vežimėliu – ir į ledo areną

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko sako, kad šis įvykis gerai iliustruoja tai, ką patiria dauguma neįgaliųjų. „Prisitaikydami prie situacijos žmonės vežimėliuose negali nieko daryti spontaniškai, kaip yra įpratę sveikieji – norėdami išeiti iš namų ir kur nors apsilankyti, jie turi prieš tai susirinkti informaciją, ar galės įvažiuoti, ieškoti žmonių, kurie galės padėti išvykoje“, – pastebi J. Ivančenko.

Eksperimento dalyvis lankėsi ir Vilniaus pramogų arenoje, kur buvo pakviestas išmėginti įdomią pramogą – pažaisti akmenslydį kartu su neįgaliaisiais. Ši olimpinė sporto šaka vaikinui paliko didžiulį įspūdį, tačiau arenoje teko susidurti ir su nepatogumais: įvažiavimas į areną neįgaliesiems taip nėra pritaikytas (nuo laiptų nuleista paprasčiausia lenta, kuri yra pernelyg stati, kad būtų galima saugiai nusileisti vežimėliu be pagalbos), o įėjimas į tualetą yra toks siauras, kad su savo vežimėliu Mindaugas apskritai negalėjo įvažiuoti.

Socialinį eksperimentą „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija ir Lietuvos neįgaliųjų draugija pažymi, kad daugybė žmonių Lietuvoje dėl įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų ar ligų kasmet tampa neįgalūs ir jų gyvenimo kokybė stipriai pablogėja.

Smarkiai išauga ir negalią turinčių žmonių išlaidos, nes reikia pertvarkyti būstą ir įsigyti būtiną įrangą, nors gaunamos pajamos gerokai sumažėja: vidutinė netekto darbingumo pensija Lietuvoje šiuo metu siekia vos 168 eurus.

Eksperimentas dar tęsis iki spalio vidurio – projekto dalyviu sutikęs tapti neabejingas vilnietis toliau dalinsis savo patirtimi bei įspūdžiais, ką išgyvena sveikas žmogus, atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį.