Neįgaliojo vežimėliu į televizijos bokštą: išvyka baigėsi vos prasidėjusi

  • Teksto dydis:

Prieš tris savaites į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs vaikščioti galintis vaikinas važiavo vežimėliu apsipirkti, išbandė viešąjį transportą, bandė patekti į Vilniaus televizijos bokštą ir net lankėsi ledo arenoje. Kaip jam sekėsi?

„Nesitikėjau, kad bus taip sunku. Kiekviename žingsnyje man tarsi tenka mokytis gyventi iš naujo”, – prisipažįsta 28 metų vilnietis Mindaugas Jodogalvis, socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ savanoris.

Jau praėjo trys savaitės nuo to momento, kai sveikas ir vaikščioti galintis vaikinas, sutikęs dalyvauti Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija inicijuotame socialiniame eksperimente, atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.

Šiuo projektu siekiama paskatinti reikšmingus pokyčius visuomenėje – atkreipti dėmesį į sudėtingą negaliųjų padėtį Lietuvoje ir priminti, kad tarp negalią turinčių žmonių, sudarančių 10 proc. visų šalies gyventojų, gali atsidurti kiekvienas iš mūsų – nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.

Gyvenimas vežimėlyje daug sudėtingesnis

Eksperimento dalyvis sako, kad judėti vežimėliu po namus vis dar neapsipranta.

„Koridorius toks siauras, kad vos galiu pravažiuoti. Į vonią ar tualetą apskritai netelpu. Negaliu net maisto ruošti, kaip esu įpratęs: viryklė sėdint vežimėlyje yra labai aukštai, iš spintelių nieko nepasiekiu. Tad pirmas dalykas, kurį yra būtina padaryti, kad žmonės rateliuose jaustųsi oriai, yra jų būsto pritaikymas. Tačiau tai reikalauja didelių išlaidų, o tapus neįgaliu pajamos stipriai sumažėja“, – pastebi M. Jodogalvis.

Kaip eksperimento dalyviui sekėsi šias tris savaites naudotis vežimėliu viešose vietose, galite pamatyti naujame siužete: 

 

 

Jei norime, kad dešimtadalį gyventojų sudarantys neįgalieji jaustųsi visaverčiais mūsų visuomenės nariais, ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai: „Kiekvienas turi turėti galimybę įsigyti patogų neįgaliojo vežimėlį, įsirengti keltuvą ar pandusus, kad galėtų išeiti iš namų, patogiai nukakti į parduotuvę bei lankytis kitose viešose vietose. Tai yra paprasti kasdieniai dalykai, apie kuriuos mes, galintys vaikščioti, net nesusimąstome. Vis dėlto turime apie tai galvoti, nes nė vienas nežinome, kada užklups liga ar nelaimė – šiandien esu sveikas ir vaikštau, o rytoj jau gal sėdėsiu vežimėlyje. Niekas nuo to nėra apsaugotas“, – primena Artūras Bakšinskas, projektą inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas.

Koridorius toks siauras, kad vos galiu pravažiuoti. Į vonią ar tualetą apskritai netelpu. Negaliu net maisto ruošti, kaip esu įpratęs.

Dalyvaudamas socialiniame eksperimente 28-erių vilnietis patyrė, kad sėdint neįgaliojo vežimėlyje net įprastas apsilankymas parduotuvėje yra daug sudėtingesnis.

Vilniuje vis dar yra net ir didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, į kurias galima patekti tik kopiant laiptais – neįgaliajam ten įvažiuoti be pagalbos yra neįveikiama užduotis. M. Jodogalvis pastebi, kad apsipirkti sėdint vežimėlyje taip pat nėra taip paprasta – krepšį pirkiniams turi pasidėti ant kelių ir jei perki daugiau, turi labai stengtis, kad jį išlaikytum ir neišbarstytum produktų. Prekių maždaug nuo trijų viršutinių maisto parduotuvių lentynų taip pat yra neįmanoma pasiekti. „Todėl nuo šiol, jei tik pamatysiu parduotuvėje žmogų vežimėlyje, iš karto pats pasiūlysiu jam pagalbą“, – priduria socialinio eksperimento dalyvis.

Mindaugas pastebėjo, kad su vežimėliu nėra patogu ir drabužių parduotuvėse: tarpai tarp iškabintų drabužių neretai būna per siauri, kad pravažiuotum vežimėliu jų nekliudydamas, o persirengimo kabinos labai ankštos – kai kur su vežimėliu visai neįmanoma įvažiuoti.

Kelionė iki darbo viešuoju transportu sėdint vežimėlyje taip pat gali trukti net dvigubai ilgiau – žemagrindžių autobusų ar troleibusų dar nėra pakankamai, ypač mažesniuose miestuose.

„Susidaro įspūdis, kad mūsų viešojo transporto vairuotojai nėra įpratę dažnai matyti neįgalius keleivius. Kai kartą važiavau autobusu, vairuotojas išlipo, nuleido apdulkėjusį tiltelį, tada kartu su kitu keleiviu padėjo man įvažiuoti, nes be pagalbos aš vis tiek nebūčiau išsivertęs – autobuso durys atsidarė visai prie pat stulpo su šiukšliadėže. Važiuojant autobusu vežimėlyje man taip pat šiek tiek pritrūko empatijos iš vairuotojo pusės. Žmonių požiūris, supratingumas taip pat yra viena priežasčių, kodėl neįgaliesiems yra sunku integruotis mūsų visuomenėje“, – kelionę autobusu prisimena vaikinas.

Tuo tarpu važiavimas taksi Mindaugui paliko daug malonesnį įspūdį. Kviesdamasis taksi vaikinas neįspėjo vairuotojo, kad jis sėdi vežimėlyje, tačiau atvykęs vairuotojas, prisistatęs Miroslavu, nė kiek nesutriko ir buvo labai paslaugus.

„Jis pats nuėmė ratus, išardė vežimėlį ir sudėjo jį dalimis ant galinės sėdynės ir bagažinėje, nes kitaip vežimėlis nebūtų tilpęs. Ir patarė kitą kartą išsikviesti erdvesnį automobilį”, – dalijosi įspūdžiais projekto savanoris.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Taip dar neįgaliesiems duoda 1200€ automobiliui įsigyti kartą per 6 metus. Ir reikalauja, kad už savo pinigus jį įsivertintum, nes gal jis vertas tik 1000 ir važinėsi 6 metus . Tyčiojasi Valstybė iš neįgaliųjų ir ką.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių