Kai lūžta stuburas, gyvenimas į šipulius tikrai nesubyra

Reikalų magnatės reikalai

Žiemos sezonas – metas, kai ne vienas išsiruošia pailsėti nuo kasdienių darbų į snieguotus kalnus. Deja, neretai žiemos pramogos baigiasi lengvesnėmis ar sunkesnėmis traumomis.

Dažniausiai traumos patiriamos, kai išvykstama slidinėti tinkamai fiziškai nepasirengus ir pervertinus savo jėgas. Vis dėlto, net ir tvirtai stovint ant slidžių, nelaimių kartais nepavyksta išvengti net ir patyrusiems.

Vilniaus Žemynos progimnazijoje etikos mokytoja dirbančiai Gintarei Razulevičiūtei veiklos netrūksta. Ji nuolat kažkuo užsiėmusi: veda pamokas vaikams, studijuoja, dainuoja kartu su bendraminčiais suburtoje grupėje, organizuoja stovyklas vaikams, susigalvoja kitokių reikalų.

Ilgametis gyvenimo draugas ją vadina reikalų magnate. Ir tik artimiausieji žino, kad kasdienis jos užsiėmimas, jau tapęs gyvenimo būdu, – sportas, reabilitacijos pratimai, prieš pusantrų metų padėję pakilti iš lovos, vėliau – iš neįgaliojo vežimėlio, o dabar – vis tvirčiau ir tvirčiau vaikščioti.

Kai nebejauti kojų

Sausį bus treji metai nuo tos lemtingos dienos, kai 28-erių moteris slidinėdama patyrė sunkią stuburo traumą.

"Žiemos sportas ir atostogos kalnuose dar ne taip seniai būdavo man didžiausias metų įvykis. Mes su draugais ir šeima turėjome tradiciją keliauti į kalnus, kiekvienais metais vis į kitą kurortą. Slidinėjimas buvo geriausias būdas pravėdinti galvą po visų bėgimų ir darbų", – pasakoja Gintarė.

Tąkart, jau septintą sezoną, ji slidinėjo Prancūzijos Alpėse. Tikrai nebuvo naujokė, tačiau atsitiko taip, kad išslydo iš trasos ir nesėkmingai krito ant nugaros.

Gintarė prisimena skausmingą smūgį, beviltiškas pastangas keltis ir tą jausmą, kad kojos tapo kažkokios besvorės. Pirma į galvą šovusi mintis: gal snieglentė nukrito. Apsižiūrėjo – snieglentė vietoje, o kojų nejaučia, tik milžinišką nugaros skausmą. Šūktelėjo netoliese buvusius draugus, šie iškvietė pagalbą.

Kalnų medikai tuojau pat nugabeno į vietos ligoninę. Ten prileido daug vaistų nuo skausmo, vis maigė kojas, kol galiausiai iškvietė sraigtasparnį, kuris nuskraidino į didesnę gydymo įstaigą. Ten medikai per kelias valandas įvertino situaciją – peršvietė stuburą, pamatė sutrupėjusį stuburo slankstelį ir iškart operavo, nes stuburą buvo būtina sutvirtinti.

Aš neapsimetinėju, kad man yra gera gyventi. Aš tikrai esu laiminga, nepaisant to, kas nutiko.

Prognozės ir sprendimai

Devynias paras G.Razulevičiūtė praleido Prancūzijos ligoninėje intensyvioje medikų priežiūroje, tada buvo pargabenta į Lietuvą.

Čia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medikai dar kartą peršvietė stuburą, pažiūrėjo, kas padaryta. Ir nusprendė, kad prancūzai operaciją darė nelabai tikėdami, kad moteris dar galės atsistoti – tokia operacija, įsiminė medikų žodžius Gintarė, tinka gulinčiam arba sėdinčiam žmogui.

"Stuburą laikanti konstrukcija buvo per silpna, paliktos sutrupėjusio slankstelio skeveldros, o tai kėlė didelį pavojų", – cituoja Prancūzijos ir Lietuvos gydytojų pacientė.

Jai pačiai reikėjo greitai apsispręsti: palikti viską taip, kaip yra, ir ateityje tikėtis geriausio, arba ryžtis antrai operacijai, kurios metu būtų pašalintos skeveldros ir sutvirtinta stuburą laikanti konstrukcija.

Gintarė pasirinko operaciją, nors, kaip ir bet kuri chirurginė intervencija, ji buvo rizikinga.

Gyvenimas – tai darbas

Šokas Gintarę ištiko pabudus po operacijos ir neslopo visą mėnesį, kurį praleido ligoninėje.

Nesirgusiai jokia liga, niekada nepatyrusiai jokių traumų ir staiga tapusiai bejėgei – negalinčiai ne tik atsikelti iš lovos, bet ir pajudėti iš skausmo, būti visiškai priklausomai nuo kitų – tokia būklė Gintarei tapo labai sunkiai ištveriama.

Tiesa, Lietuvos medikų prognozės buvo optimistinės, net geresnės nei rezultatai, kurių buvo pavykę pasiekti. Ir dabar, sako Gintarė, ji vis dar siekia rezultato. Po operacijos pradėjo šiek tiek jausti kojas, bet jutimai buvo išsibalansavę, nenatūralūs. Po truputį regresuoja, kaip ir nevalingi ir neprognozuojami raumenų spazmai.

"Aš turėjau ir vis dar turiu labai daug dirbti, kad šiandien atrodyčiau taip, kaip atrodau, – sako moteris. – Gydytojai sakė, kad manęs laukia juodas darbas, bet nežinojau, kad jis tokio juodumo. Tai, kas jau pasiekta, – dar ne pabaiga. Vis dar dirbu, kad ateityje galėčiau vaikščioti su ramentais arba net su lazdele. Niekas nežada, kad papildomų priemonių man nereikės, nors pati pradžioje to tikėjausi. Patyrusi, kiek pastangų reikia dėl kiekvieno žingsnelio, ir pati tapau realistė."

Atsisėsti į vežimėlį

Iki reabilitacijos G.Razulevičiūtė pusantro mėnesio buvo praleidusi lovoje, nė karto net neatsisėdusi.

Kai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Reabilitacijos skyriuje reabilitologas pacientę pamėgino pasodinti – nepavyko. Juosmens, nugaros raumenys nelaikė, nes buvo pamiršę savo darbą. Pirminiu reabilitacijos tikslu tapo įdarbinti raumenis, kad jie sustiprėtų.

Reikėjo iš naujo išmokti atsisėsti, vėliau – įsėsti į neįgaliojo vežimėlį. Ir keisčiausia, moters teigimu, tai, kad daug sunkiau psichologiškai susitaikyti su neišvengiamybe atsisėsti į jį, nei padaryti tai fiziškai. Tik tada, kai tą neįgaliojo vežimėlį sugebi priimti kaip daiktą, kuriam padedant galėsi judėti, gali į jį atsisėsti. O vėliau pirmyn veda mintis, kad kažkada nebus ir jo.

"Su neįgaliojo vežimėliu aš vis dar draugauju, jeigu reikia įveikti tolimesnius atstumus. Tačiau vis dažniau ir vis ilgesnius atstumus stengiuosi nueiti su vaikštyne. Tad šiuo metu automobilis ir vaikštynė – pagrindiniai mano pagalbininkai. Su jais aš keliauju ir į darbą, ir į paskaitas, ir į reabilitaciją. Tačiau jeigu kažkur vykstu ir žinau, kad daug kelio teks įveikti pėsčiomis, į pagalbą vis dar pasitelkiu vežimėlį", – apie savo gyvenimo kasdienybę pasakoja Gintarė.

Jos teigimu, dabar tenka labiau viską planuoti. Prieš bet kur vykdama išsiaiškina, ar arti galima privažiuoti automobiliu, kiek ten yra laiptų. Nekyla problemų, jeigu yra turėklas – remiasi viena ranka į jį, kita – į vaikštynę, ir užlipa. Ten, kur nėra turėklų, tenka paprašyti ir pagalbos – apsikabina žmogų viena ranka, ir jis padeda užlipti. Kitaip sakant, tenka prisitaikyti prie aplinkybių, ir Gintarė tai sėkmingai daro.

Sugebėti prisitaikyti prie esamos situacijos, nebijoti paprašyti pagalbos ir apkabinti svetimą žmogų – viso to reikėjo išmokti. Tačiau tai, ką iki dabar pavyko pasiekti, jau yra labai daug.

Svarbu – pozityvumas

"Neneigiu – būdavo tokių dienų, kai daug kartų darai lyg ir tą patį, o nepasieki jokio pagerėjimo, jokios pažangos. Negana to, dar nuolat jauti fizinį skausmą. Kartais nusvirdavo rankos. Tačiau aš negalėjau sau leisti pasiduoti", – sako G.Razulevičiūtė.

Moteris įsitikinusi: jai buvo lengviau nei kai kuriems kitiems jauniems žmonėms, nes tada, kai payrė traumą, jau turėjo profesiją, darbą, jai nereikėjo visko pradėti nuo nulio, stengtis atsigauti fiziškai ir dar įrodinėti aplinkiniams, kad kažką gali nuveikti, kažkam esi gabus.

Praėjus maždaug pusantrų metų po traumos, 2017 m. balandį, ji santykinai atsisveikino su vežimėliu, nusprendusi, kad dabar pagrindinė pagalbinė priemonė jai bus vaikštynė.

Artimiausias Gintarės tikslas – sustiprėti tiek, kad galėtų judėti su ramentais. Tiesa, dabar ji jau nenumato terminų, kaip tai būdavo pradžioje. Tiesiog dirba ir siekia savo tikslų.

"Iš pradžių norėdavosi, kad viskas vyktų greitai. Tačiau vėliau suvokiau, kad nereikia savo siekiams nustatyti terminų – nepavyko dabar, pavyks vėliau. Svarbiausia – būti užtikrintai savimi ir saugiai jaustis. Tad kažkada atsiras tie ramentai, o kol kas yra taip, kaip yra. Aš į vaikštynę žiūriu kaip į dalį savęs, be kurios negaliu, o kai galėsiu eiti be jos – eisiu ir be jos."

Sugebėti prisitaikyti prie esamos situacijos, nebijoti paprašyti pagalbos ir apkabinti svetimą žmogų – viso to reikėjo išmokti.

Trauma atėmė galimybę laisvai judėti. O ką davė? Anot moters, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai tas pats jos gyvenimas, tik dabar ji dar labiau jį myli, stengiasi negraužti savęs dėl kažkokių praeities sprendimų, nes dabartis ir ateitis – kur kas svarbesnės. Dar suteikė daugiau produktyvumo, išmokė visur ieškoti prasmės.

"Sveikstant ypač svarbus pozityvus požiūris į gyvenimą. Negalia yra tai, ką mato kitas. Bet visa kita priklauso nuo mūsų pačių. Sveikas žmogus gali turėti visas galimybes, bet jomis nesinaudoti. Mane ši trauma išmokė kuo produktyviau leisti laiką, jo nešvaistyti", – sako G.Razulevičiūtė.

Mokinių mylima mokytoja

Dar prieš traumą baigusi etikos edukologijos bakalauro studijas ir muzikos edukologijos magistrantūrą, pernai G.Razulevičiūtė nusprendė, kad nori dar pasimokyti, ir Vilniaus universitete pradėjo studijuoti švietimo politiką ir administravimą. Tam paskatino ir žinių troškimas, ir siekis įrodyti, kad ribotos fizinės galimybės nėra kliūtis siekti gyvenime vis daugiau.

"Aš neapsimetinėju, kad man yra gera gyventi. Aš tikrai esu laiminga, nepaisant to, kas nutiko. Gyvenu turiningą, produktyvų ir įdomų gyvenimą. Taip, mano tempas lėtesnis, tačiau aš prie to prisitaikiau, – teigia G.Razulevičiūtė. – Man nuolat reikia veiklos. Taip buvo visada, tik iki traumos mano gyvenime gal ta veikla buvo mažiau turininga. Dabar stengiuosi susidėlioti viską taip, kad nešvaistyčiau laiko tuščiai."

Gintarė gana greitai grįžo į darbą – mokiniams ji dėsto etiką. Yra įsitikinusi, kad tai naudinga ir vaikams, ir jai pačiai. Daug tenka kalbėti apie moralę, vertybes, nuostatas. Mokytoja stengiasi, kad vaikai laisvai mąstytų, turėtų kritinį požiūrį ir būtų laimingi. Jos pamokose galioja vienintelė taisyklė: turi būti visiems gera, o jeigu kažkam negera – visi kartu turi spręsti, kaip tai pakeisti. Ir ji sulaukia grįžtamojo ryšio – mokiniai laukia jos pamokų, noriai bendrauja ir ne pamokų metu, neretai klausia jos nuomonės, patarimo.

Mokytoja teigia esanti labai dėkinga savo profesijai, nes darbas su vaikais jai teikia didelį džiaugsmą. Vaikai, anot jos, yra tikri: ką galvoja, tą pasako, neturi jokių išankstinių nuostatų.

"Suaugusiųjų požiūris dažniausiai kitoks: mergina vežimėlyje – na, tai jau viskas, nebėra gyvenimo. Ir kai mėgini jiems sakyti, kad yra mano gyvenimas, aš jį kuriuosi ir gyvenu, stengiuosi realizuoti save, jie to nesupranta. Deja, suaugusieji neretai tave tiesiog nurašo", – savo pastebėjimais dalijasi G.Razulevičiūtė.

Turi ką patarti

Gana greitai ji grįžo ir prie pagrindinio savo hobio – dainavimo, nes tai buvo labai reikšminga jos gyvenimo dalis.

Rimtai dainavimo G.Razulevičiūtė mokėsi nuo 2008 m. Vos atvykusi gyventi į Vilnių, vis svajojo suburti gyvo garso grupę. Besimokant atsirado pasiūlymų vienur ar kitur padainuoti. O kai norą turėti grupę išsakė garsiai, atsirado ir bendraminčių. Ir štai jau ketveri metai grupė groja renginiuose, klubuose, o ant kojų atsistojusi Gintarė vėl sėkmingai prie jos prisijungė ir savo dainavimu teikia malonumą klausytojams.

Ar nebuvo baisu, kaip aplinkiniai į ją žiūrės?

"Baimes mes susikuriame patys. O galime jų ir nekurti. Reikia eiti, dalyvauti ir žiūrėti, kas bus. Todėl ir projekte "X faktorius" šiemet dalyvavau. Norint pakeisti aplinkinių požiūrį, turi pradėti nuo savęs. Jeigu ateisi su nuostata: aš grįžau, bet aš vežimėlyje, gailėkite manęs, tai taip į tave ir žiūrės. Bet jeigu grįši su žodžiais: aš jūsų pasiilgau, šiandien aš esu čia ir džiaugiuosi gyvenimu, matau perspektyvą, kiti taip pat džiaugsis su tavimi", – sako Gintarė.

Jos pagrindinis patarimas likimo draugams yra toks: susižalojus  neskirti viso laiko vien reabilitacijos procesui, o prisiminti, kad aplink vyksta gyvenimas ir tu esi jo dalis. Socializacija turi vykti kuo anksčiau.

"Jeigu galvoji, kad jau laikas grįžti į darbą - grįžk. Jeigu pasiilgai savo laisvalaikio užsiėmimų – veik. Tada ir tavo psichologinė būsena bus visiškai kita, mėgstami užsiėmimai padės pamiršti kasdienybės sunkumus", – sako optimizmo neprarandanti G.Razulevičiūtė.

Ji turi ir daugiau asmeninės patirties padiktuotų patarimų traumas patyrusiems ir galimybių sugrįžti į įprastą gyvenimą ieškantiems žmonėms. Planuoja kada nors ateityje jais pasidalyti savo tinklaraštyje labai simbolišku pavadinimu: "Kai gyvenimas pasiskolina kojas." Tikisi, kad galbūt jos nueitas kelias, išmoktos gyvenimo pamokos ir patirtis bus kažkam naudinga.

Tiesa, Gintarė patikino, kad neragins žmonių neužsiimti žiemos sportu, nes gali lūžti stuburas. Tačiau prieš vykstant į kalnus apsidrausti patars tikrai, nes niekad negali žinoti, kur kokie netikėtumai laukia. Nelaimės kartais ištinka, kaip sakoma, ir visiškai lygioje vietoje. Neapsidraudusiam neplanuotas pasiskraidymas sraigtasparniu gali būti labai brangus.