Ką dar parodytume be Vasario 16-osios Nutarimo?

Galimybė pamatyti

Vasario 3 d. į Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinį – Signatarų namus – sugrįžo iš Vokietijos archyvo pasiskolintas Vasario 16-osios Nutarimas. Artėjant 102-osioms nepriklausomybės metinėms šį dokumentą, tapusį valstybingumo simboliu, ir vėl galės apžiūrėti visi norintys. Vasario 16-osios Nutarimo originalas Signatarų namuose eksponuojamas jau trečią kartą.

Kelis mėnesius rodytą faksimilę į originalų dokumentą spaudos konferencijos metu pakeitė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.

Nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir vėl bus eksponuojamas kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. jį pasirašė dr. Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos dvidešimt narių, ir saugomas specialiai jam pagamintoje neperšaunamoje vitrinoje su reikiamu mikroklimatu.

Vasario 16-osios Nutarimui suteiktas draudimas apima tiek paties dokumento draudimą, tiek draudimo apsaugą jį pervežant, taip pat eksponavimo vietos draudimą.

Istorinio dokumento sugrįžimo proga Signatarų namuose kiekvieną vasario šeštadienį 14 val. organizuojamos nemokamos teminės ekskursijos "Vasario 16-osios mitai". Jų metu gidas supažindins su populiariausiomis istorinių faktų interpretacijomis apie patį Aktą, jo ir nepriklausomybės paskelbimą bei tą padariusius signatarus.

Istorijos liudytojai

Vasario 16-osios Nutarimas rastas Vokietijos archyvuose ir pas mus atkeliauja tik laikinai. Tačiau Lietuva ir pati turi mūsų šalies istorijai reikšmingų ir saugomų dokumentų. Lietuvoje veikia 9 dokumentų archyvai. Seniausias iš jų – Vilniuje esantis Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

Kaip "Vilniaus dienai" teigė LVIA direktorius Ramutis Kurpė, šis archyvas yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių istorinių dokumentų saugykla. Čia saugomi dokumentai pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m.

Pats archyvas savo ištakomis siekia 1852 m., kai Vilniuje buvo įkurtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Tad šis archyvas "pergyveno" kelių valstybių valdymą, kelis karus, ne kartą keitėsi jo pavadinimas, ne kartą jis ir nukentėjo – dalis dokumentų buvo išvežta į kitas šalis, dalis sąmoningai sunaikinta ar sugadinta.

Dokumentas: tarp archyve saugomų dokumentų – maždaug 1917 m. laikotarpio Vilniaus krašto pasų kortelės, kurios buvo užpildomos prieš gaminant pasą. Jose yra žmogaus nuotraukos negatyvas, bendra informacija apie jį, ūgis ir piršto atspaudas. Tarp išlikusių – ir daktaro Jono Basanavičiaus kortelė su nurodytu jo ūgiu (1,74 m) ir nykščio atspaudu. B. Barausko nuotr.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, daugiau nei 50 proc. archyvo dokumentų – seniausi ir vertingiausi – buvo išvežti į Rusiją. 1919 m. iš archyvo buvo išvežta į Liubliną daug "liublinietiškų dokumentų" (3 518 knygų), atvežtų į Vilnių dar 1887 m. Lietuvą okupavus sovietams 1939 m. spalio 14–22 d. iš Vilniaus į Minską išvežta apie 18 vagonų (kai kuriais duomenimis – 14 vagonų) archyvinių dokumentų. Išgabentos visos senųjų aktų knygos ir ryšuliai (apie 20 000 saugotų vienetų), buvusio Michailo Muravjovo muziejaus archyvas bei kiti svarbiausi dokumentų komplektai.

Pasak R.Kurpės, Lietuvos archyvui buvo padaryta milžiniška žala. Jis neteko LDK metrikų – per 600 istorinius įvykius liudijančių knygų yra saugomos Rusijos archyve. Apie 1920 m. Lietuva bandė jas susigrąžinti, tačiau nepavyko. Tad šiuo metu LVIA turi tik suskaitmenintas šių dokumentų kopijas.

Šiuo metu visame pasaulyje galioja archyvų nedalumo principas – dokumentų originalai neperduodami iš vieno archyvo į kitą, kas kur yra, tas ten yra. Tad Lietuvos istorijos archyvas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su kai kuriomis šalimis ir keičiasi su jų archyvarais suskaitmenintomis dokumentų kopijomis. Taip įvairūs dokumentai tampa prieinami mokslininkams, istorikams, kitiems besidomintiems asmenims. Archyve laikomų dokumentų mikrofilmų kolekcijas sudaro XIII–XX a. rašytinių istorijos šaltinių, saugomų Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Švedijos archyvuose ir bibliotekose, mikrofilmai.