I. Laskevičiūtė: kalbėti apie ekologiją galima ir juvelyriniais darbais

Siūlo puoštis tvariau

Kas rūpi Vilniaus dailės akademijos (VDA) Metalo meno ir juvelyrikos studijų Telšiuose absolventei? Labiausiai tai, kad juvelyrikos darbais galima kalbėti aktualiomis pasauliui temomis – pavyzdžiui, skatinti tvarumo, ekologijos, perdirbimo idėjas. Savo papuošalais ji rodo, kaip kasdienės buitinės šiukšlės tampa naujomis alternatyviomis medžiagomis kūryboje.

Šiuo metu Ieva siekia magistro laipsnio ir pagal studentų mainų programą „Erasmus“ pradeda studijas Taline, Estijos dailės akademijoje. Paprašyta palyginti VDA studentus su kolegomis estais, Ieva juokiasi, kad dideliems skirtumams per mažas atstumas. Galbūt Taline ji junta šiek tiek daugiau kūrybinės laisvės. Akademinis jaunimas linkęs sveikai eksperimentuoti ir mažiau konkuruoti tarpusavyje.

Viską, su kuo susiduriu kasdienybėje, bandau įsivaizduoti kaip medžiagą, iš kurios galima padaryti kažką įdomaus ir kitokio.

„Taline jaučiuosi gerai. Tikiuosi, po pusmečio namo grįšiu tikrai kažką naudingo pasiėmusi“, – viltingai kalba VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros magistrantė, išgarsėjusi, kai prieš metus per nacionalinę televiziją buvo parodytas reportažas apie jos eksperimentus su kiaušinių lukštais.

Atrado naują medžiagą

„Perkrauti (reload) akmenys“ – taip vadinosi pirmoji Ievos juvelyrinių dirbinių kolekcija, nagrinėjusi karbonatų klasės akmenų kalcito, aragonito, dolomito ir vištos kiaušinių lukštų santykį.

Debiutas: „Perkrauti (reload) akmenys“ – taip vadinosi pirmoji Ievos juvelyrinių dirbinių kolekcija, sulaukusi didžiulio susidomėjimo. / I. Laskevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Netikėtai sau pačiai supratau, kad šitų akmenų cheminė sudėtis beveik idealiai sutampa su vištos kiaušinio lukšto“, – sako juvelyrė. Perkrovus susmulkintus kiaušinio lukštus, juos vėl iš naujo maišant ir jungiant tarpusavyje, jai pavyko sukurti naują, ekologiškai ir estetiškai patrauklią medžiagą, panašią į akmenį.

Dienos šviesą būtent tokiai kolekcijai išvysti leido ir patirtys, įgytos Birmingamo universitete. Juvelyrikos studijos pagal programą „Erasmus“ Birmingamo universitete (School of Jewellery | Birmingham City University) padėjo formuoti menininkės teorinių tyrimų, eksperimentų, netradicinių medžiagų ir metalo amato žinių jungimą kūryboje.

„Čia studijuodama daugiau dėmesio skyriau konceptualiai juvelyrikai. Taip pat ieškojau būdų, kaip meninės juvelyrikos kūrinio forma ir materija formuoja, keičia idėjas, o tai darydama nejučia pagavau azartą, jį parsivežiau ir į Lietuvą“, – prisimena studijų pradžią pašnekovė.

Kuria iš visko

Papuošalų kūryboje Ieva yra išbandžiusi pačias netikėčiausias medžiagas. Jos projektuose galima išvysti ir nemažai materijų, kurios yra saugios žmogui, jo aplinkai ir tausoja gamtą.

„Esu kūrusi iš morkų, makaronų, kruopų, miltų, teniso kamuoliukų, pjuvenų, kavos, ausų krapštukų, kepimo popieriaus ir pan. Tiesiog viską, su kuo susiduriu kasdienybėje, bandau įsivaizduoti kaip medžiagą, iš kurios galima padaryti kažką įdomaus ir kitokio. Nebūtinai nešioti gatvėje. Kaip ir sakiau, labiau taikau į konceptualųjį meną“, – kalba kūrėja.

Visi eksperimentiniai dirbiniai yra jos sunumeruoti, aprašyti. Dalis – pavykę, kiti įstrigę pusiaukelėje, dar tik laukia savo eilės, nežinodami, kaip turėtų atrodyti galutinė jų versija. Anot Ievos, populiariausi ir labiausiai žmonių pamėgti yra jos kurti papuošalai iš kiaušinių lukštų.

„Gal dėl to, kad šis projektas buvo išgarsintas per televizijos laidą, o gal todėl, kad iš kiaušinių lukštų gauta medžiaga yra išties vizualiai patraukli“, – spėlioja I.Laskevičiūtė.

Prieš keletą metų žmonės dar nedrįso jų nešioti (gal juos atgrasydavo mintys apie salmoneliozę), tačiau dabar didesnė dalis žavisi šia netikėta idėja.

„Smagu matyti, kad ir Lietuvoje žmonės sąmoningi ir budrūs, domisi esama ekologine situacija, todėl vis dažniau renkasi tvaresnius pirkinius, tarp jų – ir papuošalus“, – džiaugiasi jų kūrėja.

Visada gyveno taupiai

Paklausta, ar tvarumo idėjomis susidomėjo studijuodama Birmingame, Ieva šypsosi ir sako, kad jų šeima visada gyveno taupiai. Iš Vilkaviškio kilusi mergina pasakoja, kad jos giminėje – nemažai ūkininkų ir šiaip nagingų žmonių, todėl daug ką, ko reikia kasdieniam gyvenimui, užsiaugina ar stengiasi pasigaminti patys.

Anot Ievos, sąvoka „tvarus“ turėtų nugulti į galvas ne tik menininkams, bet ir kiekvienam šių dienų žmogui. Kaip atsakingos juvelyrės ir šios Žemės gyventojos, jos rūpestis dabar yra galvoti, kad ne tik galutinis rezultatas – t.y. juvelyrinis dirbinys – būtų kiek įmanoma tvaresnis, bet ir jo gamybos procesas technologiškai vyktų kaip galima žaliau ir švariau. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai šiuo žodžiu piktnaudžiaujama.

Skatindama švaresnį gyvenimo būdą, mergina prie jo prisideda ir kitais būdais. Daugiau nei dešimt metų ji nevartoja mėsos, yra vegetarė. Besiskundžiantiems, kad vegetarystė užima per daug laiko, Ieva atsako, jog tai iš tiesų tik įpročio dalykas.

„Reikia daugiau pasidomėti, daugiau pinigėlių investuoti – tas tiesa, bet įdėtas pastangas greitai atperka geresnė kūno ir vidaus savijauta, o motyvacijos prideda teigiami tikslai“, – neabejoja Ieva, atsisakiusi kai kurių gyvulinės kilmės produktų.

Lukštai kruopščiai apdirbami

Paklausta, kiek kiaušinių lukštų suvartoja vienam papuošalui, Ieva juokiasi, kad jų seniai nebeskaičiuoja. Tariasi su kepyklomis, kepančiomis šakočius ar kitus konditerijos gaminius, kad šios jų neišmestų, bet pririnktų maišus ir atiduotų į jos rankas. Tiesa, iš pradžių dar laukia ilgas ir kruopštus jų apdirbimo procesas.

Atradimas: idėja, kad kiaušinio lukštai gali tapti alternatyvia brangiesiems akmenims medžiaga, pačiai Ievai buvo netikėta. / I. Laskevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Į vonią užmerktus kiaušinių lukštus mergina daug kartų plauna karštu vandeniu, muilina specialiais muilais, pašalina vidines odeles. Paskui džiovina. Šį parengiamąjį procesą ji vadina vienu sudėtingiausių, nes jis gali užtrukti ilgiausiai iš visų kitų darbų. Džiovina natūraliai, ne orkaitėje, nes karštis gali paveikti lukštą ir jo struktūrą. Tuomet viską smulkina, dažo.

Tai dar ne viskas! Norint išgauti specialią, į brangų akmenį panašią masę, lukštus reikia maišyti su tam tikrais komponentais (pvz., bioderva), spausti į iš anksto pasigamintas formas. „Produkto konstravimas ir apdirbimas prasideda tik masei išdžiūvus“, – aiškina ji.

Idėjas inspiruoja gamta

Klausimą, ar mėgsta puoštis savo kūrybos papuošalais, Ieva palydi šypsena. „Tikrai dažnas klausimas, bet turiu jus nuvilti. Nelabai nešioju papuošalų. Nebent tada, kai reikia pasipuošti arba eiti į kokį renginį, kuriame turiu reprezentuoti save, kaip kūrėją, juvelyrikos gamintoją“, – aiškina menininkė ir juokiasi, kad jai labai tiktų lietuvių liaudies patarlė apie batsiuvį be batų.

Inspiracijos juvelyrė mėgsta ieškoti kasdienybėje. „Ką pamatau, kas užstringa atmintyje, kas nepaleidžia minčių, tą ir darau“, – prisipažįsta ji.

Sudėtis: papuošalai iš naujausios Ievos kolekcijos „Who’s your pokemon?“ – iš morkų, kiaušinių lukštų, biodervos ir sidabro. / I. Laskevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Dažnai įkvėpimą patiria gamtoje. Jautrią merginą joje gali paveikti beveik viskas: ir keistesnis lapelis ar gėlės žiedas, ir per kelią ropojantis vabaliukas.

„Tada tie visi pamatyti gamtos fragmentai kažkaip dekonstruojasi ir susijungia nauja, jau kitokia tvarka mano galvoje, transformuodamiesi ir mainydamiesi pavirsta senu–nauju dariniu. Žodžiu, kas užstringa galvoje daugiau nei vieną dieną, tas galiausiai ir tampa potencialiai nauju meno kūriniu ar bent jau ramsčiu jam gimti. Kartais būna, kad pradedi kažką daryti dar nežindomas, kas tai, leidi rankoms judėti pirma minties ir tik po kiek laiko supranti, kas ir apie ką tai yra iš tiesų“, – atvirauja ji, gamtos ieškanti ir vadinamosiose miesto džiunglėse. Gaivališkai pro betoną besiskverbiantis augaliukas, trokštantis saulės šviesos, ją įkvepia lygiai taip pat, kaip ir gimtųjų namų aplinka.

Mėgaujasi amatais

Paklausta, kuo gyvena dabar, I.Laskevičiūtė prisipažįsta, kad nuolat kažką kuria, eksperimentuoja. Šiuo metu ji domisi tekstilės ir juvelyrikos sąlyčių taškais ir sanplakomis, savo darbais nevengia diskutuoti ir daugiau filosofiniais klausimais, kaip antai: kas yra pasikartojimas, kas yra originalumas, autentika ar išskirtinumai pasikartojime.

Ieva džiaugiasi, kad šiuo metu Taline ji turi priėjimą prie daugybės amatų. Tekstilė, metalas, stiklas, keramika, juvelyrika – viskas jos patogumui yra vienoje vietoje.

Ar vilkaviškietę visada traukė menai? Tikrai taip. Nuo mažumės Ieva žinojo, kuria kryptimi nori eiti. Lankė dailės studiją Vilkaviškyje, važinėjo į papildomas tapybos ir kompozicijos pamokas Vilniuje, kad turėtų bendrą suvokimą apie meno pagrindus.

Juvelyrika jos akiratyje pasirodė gal 11 ar 12 klasėje, kai pradėjo domėtis VDA siūlomomis programomis. Sudomino meno ir amato sintezė juvelyrikoje, jos įvairiapusiškumas. Kadangi juvelyrikos ir kalvystės menus ir technologijas universitetiniu lygmeniu Lietuvoje buvo galima studijuoti tik VDA Telšių fakultete, ji pasirinko studijas Telšiuose.

Bakalaurinis kūrėjos darbas „Perkrauti (reload) akmenys“ buvo apdovanotas LR valstybinio patentų biuro įsteigtu prizu, taip pat pripažintas vienu iš laureatų ir nacionaliniame konkurse „Geras Dizainas“, o tarptautinėje Baltijos juvelyrikos parodoje „Amber Trip 2020“ jos „Pandoros pyragas“ buvo pastebėtas dėl alternatyvių medžiagų naudojimo.

Mokosi estų kalbos

Kokia šiandien Ievos kasdienybė? Magistrantė juokiasi, kad kiekviena diena jai vis kitokia ir nebūtinai kasdieniška. Pradėjusi studijas Taline, mergina pajautė pareigą pramokti ir estų kalbos. Todėl užsirašė į estų kalbos pradmenų ir kultūros kursą, vykstantį estų kalba su nedideliais angliškais paaiškinimais.

„Dabar manęs laukia ne tik nuostabios dirbtuvės ir žinios akademijoje, bet ir pažintis su estų kalbos vingrybėmis“, – juokiasi ji ir priduria, kad smagu po vasaros ir vėl kibti į darbus.

Vasarą ji leido laiką gamtoje, važinėjo po Lietuvą, lankėsi renginiuose ir koncertuose, skyrė laiko šeimai. Žinoma, neapleido ir dirbtuvių Vilniuje. Anot juvelyrės, jos yra kaip antrieji namai, tad skubėti iš jų niekada nesinori.

Kaip Ieva įsivaizduoja savo ateitį, kai jau laikys rankose tekstilės meno ir dizaino magistro diplomą? „Oi, labai veriantis klausimas, – juokiasi I.Laskevičiūtė. – Suprantu, kad reikės skirti laiko ir tam kitokiam darbui, kuris uždirbtų man pinigėlių pragyvenimui. Laimei, nešiojamąją juvelyriką aš darau su mielu noru ir pasitenkinimu. Vis dėlto žinau, kad didžioji mano gyvasties dalis liks tuose visuose rūseliuose ir studijose, kur aš paprastai užsidariusi darau savo menus.“

Savo kūrybos gerbėjams Ieva nenori nieko žadėti, bet mano, kad ateityje liks ištikima tiek metalui, tiek ir rečiau sutinkamoms medžiagoms, tekstilei. „Norėčiau rasti aukso viduriuką tarp visų tų mane dominančių dalykų“, – sako ji ir išduoda paslaptį: laisvu nuo juvelyrikos metu labai mėgstanti šokti.

Patinka ir ilgi pavaikščiojimai, mat tame procese telpa viskas: ir apmąstymai, ir naujų idėjų sudėliojimas į proto lentynėles, ir poilsis, ir fizinė, mentalinė sveikata...

Ieva laiminga, kad jos naujieji namai Taline visai prie pat jūros. Tad pasivaikščiojimai pėsčiomis po Estijos sostinę šiuo metu jai didžiulė atgaiva ir naujų idėjų brandinimo šaltinis.