G. Liaudanskas-Svaras: socialinis darbas nėra maurojimasis po asocialiką

Dekano manymu, Svaro patirtis gali būti itin vertinga fakultete studijuojantiems socialinio darbo studentams, kurie turėtų siekti tapti ne tik gerais socialiniais darbuotojais, pasyviai įsiliejančiais į socialinės apsaugos sistemą ar socialinėje sferoje veikiančias NVO, bet ir tokiais, kurie kuria socialines inovacijas, kūrybiškai panaudodami studijų metu įgytas žinias socialinėms problemoms spręsti. Susitikime aptarus galimus bendradarbiavimo socialinių inovacijų srityje būdus, pokalbis su Svaru ir VU Socialinio darbo katedros lektore dr. Donata Petružyte.

– Gabrieliau, esate įsitraukęs į daug socialinių iniciatyvų – kodėl jums rūpi ši veikla ir jai skiriate tiek savo laiko?

– Klausimai, kurie turėtų atrodyti lengviausi, tokie ne visada yra. Mano manymu, kiekvienas pilietis turėtų rūpintis savo šalies gerove srityje, kurioje jis veikia, ir ten, kur jisai jaučiasi turįs įgūdžių, patirties ir galių tai daryti... Ir aš nesu išimtis.

Bet kaip motyvuoti žmogų dirbti socialinį darbą? Manau, svarbu parodyti žmonėms, kad socialinis darbas yra daugiau, plačiau, labiau – tai nėra maurojimasis po  asocialiką, o labai labai plati ir prasminga erdvė, kurioje įdomu veikti ir realizuoti savo asmenines, profesines ir karjeros galimybes.

– Visokių iniciatyvų ir projektų egzistuoja gana daug – kaip išsirenkate, kam skirti savo laiką?

– Tiesiog yra sritys, kurios man įdomios – tokios kaip pilietiškumas, patriotizmas, meninė kūryba. Per ilgą laiką atsirinkau žmones ir organizacijas, rimtai nusiteikusias spręsti socialines problemas, ir vengiu tų, kurie tik formaliai įsisavina projektinius pinigus. Taigi pagal išgales darau tai, ką galiu ir kuo tikiu, remdamasis savo asmenine patirtimi. Žinoma, veikla taip pat turi būti man asmeniškai įdomi.

– Atrodytų, kad štai, žinomas žmogus automatiškai turi auditoriją ir todėl jam lengviau prisidėti prie pokyčių įgyvendinimo – o kaip eilinis lietuvis gali prisidėti prie Lietuvos kūrimo?

– Pirmiausia, teisingiausias ir reikalingiausias kiekvieno lietuvio indėlis į Lietuvos kūrimą yra savęs kaip gero Lietuvos piliečio kūrimas. Išpildžius šią sąlygą, daugiau nieko iš kiekvieno žmogaus reikalauti nebereikėtų. Reikia tik stengtis tapti geru žmogumi, mylinčiu ir besirūpinančiu savo šalimi – padaryk save geru žmogumi ir šaliai iš tavęs daugiau nieko nereikės.

– Daugelis socialinių projektų yra vienkartiniai arba orientuoti į tam tikras grupes. Bet yra žmonių, kurie dirba socialinėje srityje kasdien – tai socialiniai darbuotojai, atliekantys sudėtingą darbą, reikalaujantį tam tikrų asmeninių savybių ir žinių. Iš to, ką jūs matote nuolatos susidurdami su socialiai pažeidžiamais asmenimis – kokių žmonių reikia tokiam darbui?

– Svaras: Kaip ir bet kuriame darbe, čia reikia atsakingų ir norinčių dirbti šį darbą žmonių. Bet kaip motyvuoti žmogų dirbti socialinį darbą? Manau, svarbu parodyti žmonėms, kad socialinis darbas yra daugiau, plačiau, labiau – tai nėra maurojimasis po  asocialiką, o labai labai plati ir prasminga erdvė, kurioje įdomu veikti ir realizuoti savo asmenines, profesines ir karjeros galimybes.

Donata: Sakyčiau, visų pirma reikia žmonių, siekiančių įprasminti savo būtį šiame pasaulyje per teigiamą poveikį turintį santykį su kitu. Taip pat reikia žmonių, kurie, užuot plaukę pasroviui ir pasyviai susitaikę su visuomenėje vešančiomis negerovėmis, drįsta joms pasipriešinti ir savo veikla nori padaryti pasaulį geresnį ne tik sau, bet ir kitiems.

– Viena yra studijuoti socialinį darbą universitete ir kas kita – pradėjus dirbti pagal specialybę atsidurti realybėje, kurios iš vadovėlių nepažinsi...

– Svaras: Galimybės kurti ir įgyvendinti socialinius projektus nebūtinai susijusios su universiteto baigimu – tai galima daryti remiantis savo asmeniniais įgūdžiais, patirtimi, idėjomis, pradėjus nuo savo vertybinio stuburo formavimo.

Donata: Tačiau studijos universitete yra neabejotinai naudingos, nes studijuojant gaunama profesinėje veikloje reikalingų žinių apie Lietuvoje ir pasaulyje taikomus socialinės paramos mechanizmus, psichologijos pagrindus ir kt. Kaskart, kai po studentų atliktos praktikos sulaukiame teigiamų įvairių organizacijų praktikų vadovų atsiliepimų, kad VU socialinio darbo studentams galima patikėti sudėtingiausias užduotis ir jie puikiai susitvarko, yra kūrybiški ir gerai parengti – mus tai labai džiugina.

– Kaip atsikratyti šitą profesiją supančių mitų – esą socialiniai darbuotojai tik keičia sauskelnes, tvarko ligonio namus ir nuo ryto iki vakaro ginčijasi su girtuokliais?

– Svaras: Pasakoti. Reikia kalbėti, bendrauti su visuomene. Švietimas tam reikalui ir yra skirtas. Reikia neužsidaryti tarp keturių sienų, išlįsti iš ministerijų rūmų ir kitų dramblio kaulo bokštų ir bendrauti, aiškinti, rodyti alternatyvas. Tačiau net jei mite yra dalis tiesos, ją vėlgi galima įvairiai suvokti ir praktikuoti – tai priklauso nuo vaizduotės.

Donata: Tie mitai visiškai klaidingi! Šiems darbams socialiniai darbuotojai turi padėjėjus, atsakingus už slaugymą. Socialinio darbo praktika iš tiesų yra labai įvairi ir žmogus, gavęs socialinio darbo išsilavinimą, gali ieškoti tų praktikos vietų, kurios dera su jo asmeniniais interesais, turimais talentais ir patirtimis. Pavyzdžiui, VU socialinį darbą baigė nemažai ambicingų žmonių ir puikių specialistų, kurie šiuo metu užima vadovaujančius postus svarbiausiose socialinėje srityje veikiančiose organizacijose ir dirba formuodami bei įgyvendindami socialinę politiką.

Pas mus stoja ir gabūs idealistai, yra daug studentų, kuriems itin patinka dinamiškas darbas su vaikais ir jaunimu, kitiems prasmingas atrodo darbas su seneliais, benamiais ar žmonėmis su negalia. Yra studentų iš regionų, kurie po studijų grįžta į savo gimtąjį kraštą ir ten nesunkiai randa erdvės socialinei veiklai. Taip pat yra meniškų sielų, kurios sujungia savo talentus muzikos, teatro, dailės, kultūros vadybos ir kt. srityse su socialine veikla.

Galų gale nemažai daliai mūsų studentų socialinio darbo studijos tampa karjeros atspirties tašku. Be to, absolventai puikiai integruojasi į verslo sritį ir, atlikdami savo pagrindinį į verslą orientuotą darbą, kūrybiškai susieja jį su socialiai naudingomis funkcijomis plačiąja prasme – kuo daugiau socialiai išprususių žmonių bus verslo sektoriuje, tuo geriau bus visuomenei. Tad socialiniame darbe yra tikrai daug erdvės saviraiškai.

– Kaip tokia reikalinga ir svarbia visai visuomenei profesija sudominti jaunus žmones?

– Svaras: Reikia atskleisti socialinio darbo naudą visuomenei – kalbėti su jaunimu, rodyti, dalyvauti, bendrauti ir dalis žmonių būtinai apsispręs šia linkme.

Donata: Pritariu Svaro minčiai. Pratęsčiau ją pasidalindama asmenine patirtimi: kiek man teko kalbėti su jaunais žmonėmis, daugumai socialinio darbo idėjos yra labai patrauklios ir uždegančios. Juk tai puiki galimybė augti pačiam, kartu teigiama linkme keičiant visuomenę ir prisidedant prie bendrojo gėrio kūrimo.

Ir valdžios atstovų siunčiama žinia, kad socialinių darbuotojų atlyginimai turėtų kilti, teikia vilčių – jeigu dirbantys tokį prasmingą, socialiai naudingą ir įdomų darbą galės oriai uždirbti, tai smarkiai padidins socialinio darbo patrauklumą, nes profesijos prestižas neišvengiamai susijęs su jos atstovų gaunamu atlygiu. Socialiai atsakingose Vakarų valstybėse yra dosniai atlyginama socialiniams darbuotojams, dirbantiems visuomenei naudingą darbą. Norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje.