Ar verti atminimo P. Cvirka, K. Škirpa ir J. Noreika?

Kas šie asmenys – herojai ar niekšai? Ar verta įamžinti jų atminimą? Tokį klausimą LRT TELEVIZIJOS laidoje „Istorijos detektyvai“ iškėlė Virginijus Savukynas.

Vilniuje, kaip ir bet kurioje kitoje sostinėje, gausu atminties vietų, paminklų praeities herojams. Tačiau kas yra herojus? Kas yra moralinis pavyzdys mums ir mūsų vaikams? Kaip vertinti tą, kuris vienu metu buvo neabejotinas didvyris, o kitu metu prisidėjo prie nekaltų žmonių žudynių, skatino neapykantą? Kur yra riba tarp klaidos ir piktavališkumo?

XX a. Lietuvos istorija yra labai sudėtinga. Šalia didvyriškumo eina niekšybė, šalia pasiaukojimo – išdavystė. Kaip vertinti žmones, kurie atsidūrė labai nepaprastose situacijose?

LRT TELEVIZIJOS laidos „Istorijos detektyvai“ autorius V. Savukynas po Vilnių vaikščiojo kartu su žinomu politologu, dabartiniu Seimo nariu Laurynu Kasčiūnu bei taip pat gerai žinomu politikos apžvalgininku Arkadijumi Vinokuru.

Kaip vertinti K. Škirpą?

Sausio 1 dieną yra graži tradicija pakelti Trispalvę Gedimino bokšte. Ar žinote kodėl tai yra daroma? 1919 metų sausio 1 dieną Gedimino bokšte buvo pirmąkart pakelta Lietuvos vėliava. Į Vilnių tomis dienomis veržėsi bolševikai. Lenkai su jais kovėsi dabartinėje A. Jakšto gatvėje, o keli Lietuvos savanoriai, vedini K. Škirpos, Gedimino bokšte iškėlė Trispalvę.

K. Škirpa buvo savanoris, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. O 1926 m., kai buvo nuverstas prezidentas Kazys Grinius, jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris norėjo kovoti už demokratiją. Jo simpatijos buvo Vokietijos pusėje. Matydamas Adolfo Hitlerio iškilimą, jis pasaulio ateitį siejo su Vokietija ir manė, kad mažos tautos turi šlietis prie didžiųjų. Kai sovietai okupavo Lietuvą, jis buvo Berlyne. Būtent jis organizavo pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje ir jo dėka prasidėjus nacių-sovietų karui, Lietuvoje kilo sukilimas. Ir štai čia pasirodo juodoji dėmė – niekam ne paslaptis, kad tie patys sukilėliai žudė savo bendrapiliečius žydus.

A. Vinokuro nuomone, viena yra pasidalyti žiauriausiomis mintimis draugų būrelyje, o kita yra paskelbti tą žinią kaip politinį dokumentą. Pašnekovas cituoja oficialų LAF`o dokumentą, išdalytą Birželio sukilėliams: „Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietinio ir žydijos išnaudojimo, reikia Lietuvoje sukurti tokią tvankią atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų net pagalvoti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje turėtų bent minimalių teisių bei bendrai galimybių išgyventi.“ Žinoma, galėtų kilti logiškas klausimas – juk pats K. Škirpa žydų nežudė? Į tai „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjui V. Savukynui A. Vinokuras atsako paprastai: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“

Vaikas paklaus – o kodėl jis rašė tokius baisius laiškus? Kodėl jis ragino išmesti dalį visuomenės? Ar tikrai nėra Lietuvoje karo ir pokario didvyrių, kuriems galima paskirti gatves?

Tuo tarpu L. Kasčiūnas laikosi nuomonės, jog K. Škirpos alėja turi likti. „Natūralu, kad į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti atskirai. Kiekviena asmenybė, darydama sprendimus labai sudėtingomis aplinkybėmis, darė klaidų ir apskaičiavo neteisingai. Manau, kad tokia asmenybė, kuri norėjo labai daug gero ir mūsų valstybei, ir mūsų tautai buvo ir Kazys Škirpa“, – teigia politologas. Jis sutinka, kad K. Škirpa buvo provokiškas politikas, bet jokiu būdu ne nacistinių pažiūrų. Anot L. Kasčiūno, K. Škirpa suvokė, kad tik Vokietijos veiksnys, po to, kai Lietuva buvo aneksuota sovietų, galėjo atkurti Nepriklausomybę. Tai buvo klaida – vokiečiai neplanavo suteikti Lietuvai valstybingumo. „Kai vokiečiai pradėjo karą su sovietais, K. Škirpa tikėjosi, kad atsivers galimybė lietuvių tautai atkurti valstybingumą – dėl to jis ir organizavo 1941 m. birželio sukilimą“, – taip kontroversiško lietuvių politiko veiksmus aiškino „Istorijos detektyvų“ laidos autoriui V. Savukynui Seimo narys L. Kasčiūnas.

A. Vinokuras laikosi savo nuomonės – K. Škirpos vardo alėjos būti neturėtų. „Ar mes sutinkame paversti herojais tuos, kurie vieną akimirką buvo didvyriais, o kitą akimirką spekuliavo dalies savo tautiečių gyvybėmis? Aš manau, kad – ne“,– savo nuomonę apie K. Škirpa apibendrino A. Vinokuras.

L. Kasčiūno teigimu, prasidėjus Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, K. Škirpa buvo internuotas Berlyne, jam paskirtas namų areštas ir jis negalėjo daryti sprendimų, kurie iš esmės keistų situaciją Lietuvoje. Politologo nuomone, esminis kriterijus, kuriuo remiantis turėtumėme vertinti K. Škirpą – tai, kad jis siekė Lietuvos valstybingumo atkūrimo. K. Škirpos sprendimai buvo apgalvoti, bet nepasiteisinę. „Jei manęs klaustumėt, ar K. Škirpa mūsų pirmojo ešelono didvyris – sakyčiau, kad ne: pirmiausia būtų partizanų vadai – Žemaitis, Vanagas – juos rašyčiau pirmiausia. Bet šitas žmogus irgi nusipelno pagarbos ir istorinio atminimo“, – savo poziciją apibendrina L. Kasčiūnas.

„Vaikas paklaus – o kodėl jis rašė tokius baisius laiškus? Kodėl jis ragino išmesti dalį visuomenės? Ar tikrai nėra Lietuvoje karo ir pokario didvyrių, kuriems galima paskirti gatves?“, – „Istorijos detektyvų“ vedėjui Virginijui Savukynui teigė A. Vinokuras.

Vėtra – tarp kolaboravimo ir pasipriešinimo

Žvilgsnis į istoriją niekada nėra neutralus, negalima į ją pažvelgti iš kažkokios objektyvios aukštumos – visada žiūrime iš vienos ar kitos pozicijos. Ir vertinimas daug pasako apie mus – kokiais mes norėtumėme būti. Kita svarbi atminties vieta – paminklinė lenta, skirta J. Noreikai-Generolui Vėtrai. Jis buvo karininkas, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Čia atsirado didelė dėmė jo gyvenime – 1941 m. rugpjūčio 22 d. jis pasirašė dokumentus, kuriais remiantis buvo įkurtas Žagarės žydų getas. Joniškio burmistras Antanas Gedvilas vykdė J. Noreikos įsakymą ir savo miesto žydus perkėlė į Žagarę. Čia vėliau jie buvo sušaudyti.

J. Noreika nebuvo nacistas. Jis puikiai suprato, kad iš Vokietijos nieko gero tikėtis negalima, tad įsitraukė į antinacinę veiklą – tiesa, buvo greitai susektas ir uždarytas  į Štuthofo koncentracijos lagerį. Vokietijai pralaimėjus karą jis galėjo pasitraukti į Vakarus, bet sugrįžo į okupuotą Lietuvą ir organizavo pogrindinį pasipriešinimą. 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Sušaudytas MGB vidaus kalėjime, o kūnas užkastas Tuskulėnų parke. Tai kas gi šis žmogus – didvyris ar susitepęs nekaltų bendrapiliečių krauju asmuo?

L. Kasčiūno nuomone, gerai, kad J. Noreikai yra atminimo lenta. Pasak jo, „J. Noreika galbūt padarė ne pačius tobuliausius sprendimus, bet jis irgi tikėjo vokiškuoju veiksniu atkuriant Lietuvos valstybingumą, jis tikėjo, kad tai galima padaryti. Akivaizdu, kad tai buvo klaida. Bet faktas, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku, kai jau baigėsi Laikinosios vyriausybės įgaliojimai, rodo desperatiškus jo bandymus išlaikyti savarankiškumo likučius“. Politologas remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pateikta išvada, jog J. Noreika buvo ir antinacinės, ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, priėmęs sprendimą dėl žydų izoliavimo. Tiesa, Seimo nario nuomone, egzistuoja liudijimai, kad buitiniame lygmenyje J. Noreika netgi stengėsi žydams padėti.