„Vokiško kino dienos“: žymūs vardai ir daug muzikos

Kartu su kalendoriniu pavasariu, kovo 2 dieną, Vilniuje startuos „Vokiško kino dienų“ programa. Jau tradiciškai, pasibaigus Berlyno kino festivaliui (Berlinale), bet dar neįsisukus lietuviškajam „Kino pavasariui“, visus kino mylėtojus sieks sudominti filmai iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Vilniuje prasidėjęs kino renginys vėliau persikels į Kauną, Klaipėdą bei Šiaulius ir truks iki kovo 20 dienos.

Istorijos, slypinčios detalėse

Šių metų programa atsinaujino ir išsiplėtė keliais aspektais. Visų pirma išaugo filmų skaičius – jų atrinkta net dvidešimt. Pagrindinę programą sudaro paskutiniųjų metų filmai, paveikūs įtaigiai papasakotomis istorijomis ir subtiliai sukomponuotomis meninėmis detalėmis.

Bendros temos ar jungiančios ašies tarp programos filmų nereiktų ieškoti. Esminis kriterijus atrenkant filmus buvo jų paveikumas ir išskirtinumas emociniu, meniniu bei siužetiniu principu. Siekta parodyti įvairovę ir išryškinti kontrastus bei atskleisti istorijas, slypinčias detalėse. Panašiai kaip visai šeimai skirtame pasakojime „Rikas, Oskaras ir gilumų šešėliai“ (rež. Neele Leana Vollmar, 2014) apie du mažamečius draugus. Vienas pasižymi išskirtiniais gabumais, o kitas save vadina „giluminių gabumų“ vaiku. Dėl šio smagaus kontrasto jie susidraugauja ir padeda vienas kitam netikėtų pavojų tykančiame Berlyne.

Arba kino dienų startui parinkto filmo „Dievų dovana“ (2014) režisierius ir scenarijaus autorius Oliveris Haffneris keliuose kadruose tiesiogiai parodo, ką reiškia būti „ne savo batuose“ ir kaip toji svetimų batelių metafora išsiplečia iki puikios komedijos siužeto.

Paralelės su Lietuva

Programos kuratorius Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke apžvelgdamas programos filmus reziumuoja: „Svarbiausi atrankos kriterijai – KAS ir KAIP. Tai ir tradicinė vokiečių kino dramaturgija, ir naujovės, prasidedančios išsižadėjus įprastinio pasakojimo. Publikai pristatysime stereotipinius mitus apie vokiečius, kontrastuojančius su elektronine muzika, pasiūlysime saldžiai karstelėjusių siaubo istorijų, supažindinsime su autore, kuri kasdien rašydama siekia atskleisti diktatūros sukeliamas traumas, papasakosime apie sporto trenerį, kurio fizinis preciziškumas ir psichologinis įsijautimas išugdo pasaulines sporto žvaigždes, supažindinsime su mergina, kurią šeimos tapatybės paieškos nuveda į Lietuvą.

Iš, mūsų požiūriu, geriausių meninių filmų atrinkome juostas, turinčias paralelių su lietuviškos publikos gyvenimu, pasitelkę į pagalbą reikšminius žodžius – krepšinį, driftinimą ir gyvenimo socialistinėje santvarkoje (VDR ir LSSR) patirtį. Be to, ne mažiau svarbūs mums buvo ir – tik iš pirmo žvilgsnio – eilinių žmonių portretai ir charakteriai: nedidelio miestelio bedarbiai, naujai atrandantys save teatro scenoje, programišiai, netyčia įsipainioję į beprotiškus mafijos reikalus, politikai ir teisininkai, 6-ojo ir 7-ojo deš. Vokietijoje šantažuojami dėl lytinės orientacijos.“