Šiandien vyksiantis Vilniaus aukcionas turi dvi žinias – gerą ir blogą

  • Teksto dydis:

Jau dvylika metų skaičiuojantis Vilniaus aukcionas yra vienas svarbiausių Lietuvos meno rinkos matuoklių, atskleidžiantis ne tik šios rinkos perkamosios galios veiksnius ir dalyvius, bet ir labai daug detalių apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje.

Kovo 22-ąją vyksiančio jau 56-ojo Vilniaus aukciono akivaizdoje jo vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė turi dvi žinias – gerą ir blogą. Gera žinia ta, kad mūsų menas yra vis dar pigus bei kiekvienam įperkamas ir tuo tikrai turėtų pasinaudoti žmonės, vertinantys lituanistiką. „Deja, turiu pasakyti ir blogą žinią: tikrai vertingos ir unikalios lituanistikos pasiūla meno rinkoje kasmet sparčiai mažėja“, – sako p. Simona.

– Jau daugelį metų organizuojate aukcionus, kas šioje veikloje teikia didžiausią džiaugsmą?

– Džiaugsmas šioje veikloje visuomet yra dvipusis: tada, kai į aukcioną atkeliauja geras kūrinys ar vertybė, o vėliau – kai jį išlydime į naujuosius ir jo vertus namus. Juk sakoma, – ars longa, vita brevis (gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis – red.), tad nuoširdžiai džiaugiuosi, galėdama bent minutę pabūti šalia įstabaus meno kūrinio jo ilgoje kelionėje, palinkėti jam geros kloties gyvenimo įvykių sūkuryje.

– Viename Jūsų interviu nuskambėjo mintis, kad aukcionas yra kaip lakmuso popierėlis. Ką rodo pastarieji aukcionai? Kaip keičiasi žmonės, visuomenė, požiūris į meną?

– Daugybę metų sovietmetį išgyvenusioje visuomenėje nusipirkti meno kūrinį buvo didelis įvykis. O kaip kitaip, jei meno kūrinys namams buvo perkamas kartą per penkis metus? Reikėjo jam gerai pasitaupyti. Tada – pasiryžti. Tada – nueiti pirkti. Tada – ilgai tartis šeimoje ir išklausyti tėvų, uošvių ir draugų patarimus.

Daugybę metų sovietmetį išgyvenusioje visuomenėje nusipirkti meno kūrinį buvo didelis įvykis.

Dabar viskas vyksta paprasčiau: atėjau, pamačiau, patiko, nusipirkau ir taškas. Galbūt dėl to, kad meno rinkos pirkėjai jaunėja? Tai gera žinia, nes šiek tiek anksčiau atrodė, kad millenium kartai meno nereikia. Bet vis dėlto reikia. Ir dar kaip!

– Bet tipinis Vilniaus aukciono dalyvis tikriausiai nėra iš millenium kartos? Ar kiekvienas gali įpirkti aukciono lotus?

– Tipinio aukciono dalyvio neapibrėžia kartos, kaip ir šio teksto skaitytojo. Jei jis skaito, vadinasi, domisi meno rinka ir tikriausiai bent kartais nusiperka meno kūrinį savo namams ar bent pagalvoja apie tokią galimybę. Šiais laikais kiekvienas gali įpirkti aukciono lotus, nes jų kainų spektras yra labai įvairus – nuo 50 iki 22000 eurų. Ir didžioji dalis skaičių yra arčiau pirmojo, ne antrojo.

– Kaip nustatoma vertybių kaina ir kaip formuojama kainų praktika aukcionuose? Ar tas pats kūrinys Vilniaus aukcione ir Sotheby‘s kainuos tiek pat?

– Paprastai kaina formuojama atsižvelgiant į pardavimų istoriją ir į pasiūlos-paklausos rodiklį. Vienas iš svarbių kainos formavimo aspektų – retumas. Taip pat svarbu ir medžiaginė pusė: restauracinės intervencijos, reprodukavimas knygose, dalyvavimas parodose, galiausiai, elementariai – įrėminimas.

Dauguma visuose ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių aukcionuose pristatomų kūrinių nelemta patekti į tokius aukcionus kaip Sotheby‘s. Priežastis – šių aukcionų taikomos vadinamosios „kainų grindys“, kurių vertė aukšta, tad daugeliui lituanistinių vertybių nepasiekiama.

Mūsų meno rinka yra lokali ir nereikia lygintis su globaliomis rinkomis, kuriose žaidžia milijardieriai. Mes turėtume lygintis su kitomis mažesnėmis rinkomis.

– Ir kaip mūsų meno rinka atrodo, tarkim, lyginant su kaimyninėmis šalimis?

– Turėčiau paskelbti dvi žinias – gerą ir blogą.

Gera žinia yra ta, kad kaimyninių šalių kontekste mūsų menas, deja, yra vis dar labai pigus. Todėl tuo turėtų naudotis tie, kas itin vertina lituanistiką.

Deja, turiu pasakyti ir blogą žinią: tikrai vertingos ir unikalios lituanistikos pasiūla meno rinkoje kasmet sparčiai mažėja.

– Šiandien vyks jau 56-asis Vilniaus aukcionas. Kuo jis bus ypatingas?

– Viena vertus, bazinė aukciono struktūra jau yra nusistovėjusi ir visi jo dalyviai žino, ko gali tikėtis. Aukciono ašis – Lietuvos ir lituanistinė vaizduojamoji bei taikomoji dailė: tapyba, grafika, skulptūra, bukinistika. Šalia jos norime atkreipti ypatingą dėmesį į mūsų grafikos klasiką Petrą Repšį ir nedidelę Vakarų Europos antikvaro rubriką.

O apžvelgiant visą rinkinį, kuriame gausu žinomų vardų, žinoma, žvilgsnis krypsta į tris aukciono deimantus. Tai – XVIII a. vid. leidėjo Johanno Jakobo Kanterio Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapių atlasas bei du XVII a. pab. – XVIII a. pr. italų dailininko Giusseppe Rossi tapybos darbai, kuriuose inkorporuoti Pacų šeimos portretai.

– Kuri Vilniaus aukciono vertybė brangiausia ir kodėl?

– Kiekvienas aukciono kūrinys turi savo vertę, išmatuojamą ne tik piniginiu matu, tačiau ir jo reikšme kultūrai, paveldui, istorijai. Tad šįkart toks artefaktas – vienas iš minėtų deimantų, labai geros būklės J. J. Kanterio išleistas žemėlapių atlasas, kurio pradinė kaina yra 22 tūkstančiai eurų.

Tai tikrai adekvati kaina tokio retumo artefaktui: Lietuvoje nė viena atminties institucija neturi pilno šio atlaso egzemplioriaus. O jis slepia ir itin įdomių faktų iš mūsų istorijos. Viena tokių – apie atlase vaizduojamą 1765 m. pradėtą statyti Oginskio kanalą, kuris sujungė Baltijos ir Juodosios jūros baseinus. Atlaso leidimo metu šis kanalas dar nebuvo baigtas statyti, bet jis jau buvo pažymėtas punktyru. Tai rodo ir paties leidėjo progresyvumą, operatyvumą ir įžvalgumą. Yra žinoma, kad atsiradus Oginskio kanalui, suaktyvėjo laivininkystė Nemune, o karu suklestėjo ir Kauno miestas.

Atlase galima rasti ir dar daugiau įvairių faktų ir faktelių iš tuometinio Lietuvos gyvenimo, nes patys žemėlapiai labai detalūs, o Lietuvos teritorija vaizduojama vienuolikoje iš 15 žemėlapių atvartų. Tiesa, paminėtinas iš dar vienas – titulinis – atvartas su nuostabiu kartušu ir bajoro figūra.

–  Jei Jūs pati būtumėte šio aukciono dalyvė ir turėtumėte galimybę įsigyti vieną kūrinį, ką rinktumėtės?

–  O galima du kūrinius? (šypsosi – red.) Ir tai būtų viskas, kas susiję su Kaziu Varneliu ir jo namų-muziejaus dvasia. Šis muziejus man – tikras Vilniaus perlas ir aš jam jaučiu daug simpatijų. Mane žavi ten sukurta K. Varnelio minimalistinių opartinių darbų ir sunkiasvorio antikvaro organiška kaimynystė ir sinergija, ypač jo biblioteka ir žemėlapių kolekcija.

Tad tikrai rinkčiausi K. Varnelio „Optinę iliuziją“ (1968) ir militaristinę vedutą „Sandomiro mūšis 1656 m. kovo 24 d.“ iš Samuelio von Pufendorfo „De rebus a Carolo Gustavo Sueciae rege gestis” (1696, Niurnbergas).

Ir pakabinčiau šiuos darbus vienas šalia kito – tai būtų dviejų epochų dialogas. Skirtingais žodžiais, bet puikiausiai susikalba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių