A. Šepkaus juvelyrika: nuo mamuto ilties iki safyrų aukso apsoduose

Kurį laiką uždara buvusio Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyno teritorija šiandien įsileidžia visus norinčius. Restauruoti, daugybę istorijų ir likimų slepiantys vienuolyno rūmai tapo „Arkangelo“ konferencijų ir meno centru, tinkamu priėmimams, konferencijoms, viešiems kultūros ir meno renginiams.

Pasaulinio garso menininko paroda atidaroma „Arkangelo“ konferencijų ir meno centro prisistatymo proga. Paroda taip pat papildo ir praplečia Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamą auksakalių dirbinių lobyną. „Nuo mamuto ilties iki safyrų aukso apsoduose: A. Šepkus“ – tai retrospektyvinė paroda, kūrinius parodai skolino Lietuvos dailės muziejus ir privatūs asmenys, kolekcininkai. Eksponuojami taip pat naujausi menininko sukurti papuošalai.

Parodoje eksponuojama trisdešimt papuošalų: apyrankių, žiedų, kryželių, pakabučių, auskarų. Paroda suteikia retą progą greta pamatyti skirtingais menininko kūrybos etapais sukurtus auksakalystės dirbinius, atsekti konkrečiam laikui būdingus bruožus, įsitikinti A. Šepkaus kūrybos savitumu. Parodoje ankstyviausias menininko kūrinys – segė „Paukštis naktį“ (sidabras, emalis, vėplio iltis) – yra sukurtas 1980 m. ir priklauso Lietuvos dailės muziejui. Iš viso parodoje pristatoma 10 ankstyvosios A. Šepkaus juvelyrikos pavyzdžių, kurių miniatiūrinis, uždaras pasaulis atskleidžia XX a. devintajame dešimtmetyje tvyrojusį laisvės troškulį, slapta puoselėto kitokio gyvenimo viltis. Henriko Radausko poezija išrašytoje apyrankėje (Lidos Kuzmienės nuosavybė) atsiveria mitologinis meninis mąstymas. Pakabučiuose iš mamuto ilties – mįslingų fantazijų pasaulis, antropomorfiniai vaizdiniai. Menininko kūrybos tyrinėtoja Rūta Pileckaitė pabrėžia, kad A. Šepkus iš „lietuviškojo“ kūrybos laikotarpio žinomas kaip novatorius, savo idėjomis smarkiai paveikęs lietuvių juvelyrikos modernėjimo procesus, „įtvirtino papuošalo, kaip miniatiūrinių formų kūrinio, skirto nešioti, prilygstančio vaizduojamosios dailės darbams, sampratą, suformavo vadinamą „parodinę“ lietuvių juvelyrikos kryptį“.

Po 1988 m. Niujorke sukurti A. Šepkaus kūriniai yra iš aukso, puošti deimantais, safyrais, smaragdais, kitais brangiaisiais akmenimis. Talentingas kūrėjas dirba su labai brangiomis, kartais egzotiškomis medžiagomis, o papuošalų formos asocijuojasi su majų ir indėnų kultūromis, netrūksta sąsajų su senosiomis Rytų, krikščioniškosios Bizantijos kultūromis, secesijos stiliumi, garsaus austrų menininko Gustavo Klimto kūryba. A. Šepkus neslepia, kad ryšys su meno istorija jam labai svarbus, „rodantis, kad menininkas, neprarasdamas savasties ir individualumo, savo kūrybą suvokia kaip pasaulio kultūros istorijos dalį“ (Rūta Pileckaitė). Vertindami A. Šepkaus kūrybą, meno kritikai ir kolegos atkreipia dėmesį, kad jis kuria išskirtinius grynojo meno darbus, kurie yra ne tik nuostabūs kūriniai, bet ir patogūs nešioti papuošalai.

A. Šepkus gimė 1954 metais. Mokėsi Kauno 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1972 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės katedrą, ją baigė 1977 metais. 1988 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1992 m. Manhatane įsteigė savo kompaniją „Alex Šepkus“. A. Šepkaus papuošalai pardavinėjami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijų. Europoje teisę eksponuoti Aleksandro Šepkaus kūrinius turi vienintelis Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejus.

A. Šepkaus juvelyrikos paroda „Arkangelo“ konferencijų ir meno centre veiks iki 2017 m. liepos 30 dienos. Parodą bus galima lankyti darbo dienomis nuo 16 val.