R. Prusevičienė: muzikos šviesulių apglėbtas Vilniaus festivalis – visad jaunas

Per 20 metų Vilniaus festivalio istoriją tokių šviesulių būta daugybė, tačiau bene ryškiausiai jame švietė ilgamečio Lietuvos muzikų bičiulio, legendinio violončelininko, pasaulinio garso menininko ir humanisto Mstislavo Rostropovičiaus žvaigždė. Maestro asmenybei ir veiklai Lietuvoje atminti šiemet dedikuotas ir vienas festivalio koncertų.

Apie festivalio bei jo neeilinių projektų gyvavimą, ryškiausius šviesulius ir jų globojamus jaunuosius talentus kalbamės su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene.

– 1997 m. įkurtas Vilniaus festivalis – šiandien vienas reikšmingiausių šalies muzikos renginių, birželio 3-ąją atidarė jubiliejinę 20-ąją programą. Kaip, matydama festivalio raidą iš labai arti, vertinate šį nueitą netrumpą kelią? Kokie pagrindiniai festivalio prioritetai išliko, kokie nauji susiformavo?

– Vilniaus festivalis, kaip ir Lietuvos valstybė, per tuos metus patyrė įvairiausių išbandymų. Turėjome renginiais nepaprastai turtingų ir sėkmingų metų, kuomet festivalis plėtėsi į naujas erdves – Vilniaus universiteto, Trakų pilies kiemus, bažnyčias, tuometinius Vilniaus sporto rūmus. 2008-aisiais, kone aštuoniasdešimčia procentų sumažėjus valstybės dotacijoms, festivalis labai sumenko renginių ir atlikėjų skaičiumi. Tačiau, mano manymu, per tuos metus jis visuomet tvirtai laikėsi pamatinių kokybės kriterijų: turėti programoje kviestinį orkestrą, pasaulinio lygio solistus, rengti lietuvių atlikėjų rečitalius, inicijuoti lietuvių autorių kūrinių užsakymus, kurių per tuos metus buvo išties daug.

Iki šiol vienas svarbiausių festivalio segmentų – lietuvių ir užsienio atlikėjų bendri projektai. Paminėčiau Krzysztofo Pendereckio kūrinių „Te Deum“, „Septyni Jeruzalės vartai“, „Lenkiškasis Requiem“ atlikimus, kurių muzikinės pajėgos buvo iš tiesų milžiniškos: paprastai scenoje pasirodydavo padidintas simfoninis orkestras, du chorai, didelis būrys solistų. Vėliau šie kūriniai gastroliuodavo ir kituose festivaliuose. Tokie nevienalaikiai sumanymai išsipildydavo labai sėkmingai, o sėkmei didelę įtaką darė tai, kad Vilniaus festivalis 1999-aisiais įstojo į Europos festivalių asociaciją ir iki šiol yra aktyvus narys bei vienas šiauriausių žemyno festivalių „taškų“. Mes labai branginame šį tinklą, kuriame gimsta ir dalinamasi daugybe bendrų idėjų.

– Šių metų Vilniaus festivalio moto – „Birželis danguje ir muzikoje“ nuo pat pradžių intrigavo ir žadėjo neeilinę muzikos meno šventę, kurioje iš viso nuskambės vienuolika įvairaus žanro programų. Kuo ši jubiliejinė programa šiemet vilioja, stebina ir apdovanoja savo klausytoją? Kuo ji patraukliausia Jums?

– Per tuos dvidešimt metų stebėdami festivalio raidą, turėjome progos jame matyti tokias pirmojo ryškumo žvaigždes kaip M. Rostropovičius, Yehudi Menuhinas, Justus Frantzas. Kiekviename iš ankstesniųjų festivalių būdavo toks garsus vardas. Šiandien jaunosios kartos muzikinis meistriškumas yra nepaprastai aukštas, ir jei ankščiau pasaulio topuose itin gerai grojančių atlikėjų buvo keliasdešimt, dabar jų yra gal net keli tūkstančiai. Tad ir žvaigždžių festivalio danguje galima įžvelgti išties labai nemažai.

Šiemet ypatingai išskirčiau kolektyvą, kurį dėl logistinių ir finansinių aspektų prisikviesti į Lietuvą tikrai nėra lengva – tai Budapešto festivalio simfoninis orkestras. Jis šiuo metu pasaulio orkestrų reitinge užima devintąją vietą. Orkestrą įkūręs dirigentas Ivanas Fischeris visad sakydavo, jog Vengrija turi nepaprastai puikių muzikantų, tik reikia labai nugludinti skambesį, kad jie grotų kaip vienas geras orkestras. Šiemet festivalyje pamatėme, ką scenoje gali pasiekti ryžtingas, motyvuotas dirigentas ir garsiausias vengrų pianistas Dénesas Várjonas. Greta to net trijose koncertinėse programose išgirsime Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Vienas šių simfoninių vakarų, keliantis man bene didžiausius sentimentus, tai koncertas skirtas atminti maestro M. Rostropovičių, kuriame G. Mahlerio Penktąją simfoniją diriguos kanadiečių dirigentė Keri-Lynn Wilson, o J. Françaix Koncertą klarnetui ir orkestrui atliks M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo auklėtinis Žilvinas Brazauskas. Kartu su juo šiam vakarui ilgai ieškojome paties ryškiausio bei skambiausio koncerto klarnetui ir galiausiai pasiekėme bendrą sprendimą.

– Vilniaus festivalyje ypatingas dėmesys visuomet skiriamas nacionalinės muzikos sklaidai. Šiemet girdėjome Lietuvos nacionalinės premijos laureato Fausto Latėno 60-mečio autorinį koncertą „Muzika kaip teatras“. Ši nuosekli programos linija – išskirtinis festivalio bruožas ir tikslas?

– Norėčiau labai padėkoti Vilniaus festivalio kūrėjui ir vadovui Gintautui Kėvišui už idėją jo programoje lygiavertiškai pristatyti lietuvių autorių kūrinius. Parodyti juos ne tik autoriniuose vakaruose kaip šiemet vykęs F. Latėno kūrinių koncertas, kuris pirmą kartą nuskambėjo su simfoniniu orkestru ir choru, tačiau ir telkti ypatingą dėmesį dideliems stambios formos kūrinių užsakymams, kurie ne tik įliejo naują įkvėpimą lietuvių autoriams, tačiau ir ypatingai papuošė Operos ir baleto teatro bei Filharmonijos repertuarus.