Penkiasdešimtmetė J. Juzeliūno opera „Žaidimas“ kompiuterinių žaidimų eroje

Gruodžio 10-ąją Vilniaus kongresų rūmuose rengiama J. Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjera žada gyvybingą liūdna lemtimi pagarsėjusio kūrinio interpretaciją. Jei ši opera būtų pastatyta tuomet, kai buvo sukurta, ji neabejotinai būtų padariusi įtaką tolesnei operos žanro raidai Lietuvoje.

1966 m. kompozitorius perskaitė tuo metu lietuvių kalba ką tik išleistą šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto (1921–1990) apsakymą „Avarija“, parašytą dešimtmečiu anksčiau. Tai buvo politinio atšilimo laikas po Stalino represijų epochos, kai būta vilčių dėl modernesnio ir demokratiškesnio gyvenimo. Pro „geležinę uždangą“ kad ir labai šykščiai, bet jau prasiskverbdavo laisvojo pasaulio kultūros spindulėliai.

Šiandien galima tik spėlioti, kuo sovietinių ideologų malonę pelnė ekstravagantiški, psichologizuoti F. Dürrenmatto tekstai – apsakymai, detektyvai, pjesės. Negana to, rašytojas garsėjo šmaikščiais, rafinuotais ar net šokiruojančiais aforizmais.

Pagrindinis operos veikėjas – turtingas komersantas Alfredas Trapsas – kelyje sugedus automobiliui pasiprašo nakvynės pakeleivingo miestelio nusenusio teisėjo namuose. Susirinkę šeimininko bičiuliai – taip pat kadaise buvę juristai – leidžia laiką nagrinėdami senas bylas. Į jų žaidimą įsitraukia A. Trapsas, prisiimdamas kaltinamojo vaidmenį. Bežaidžiant teismus A. Trapsas įsisąmonina praeities kaltę, kai jis privedė iki mirties savo šefą. Seniesiems teisėjams juokais paskelbus mirties nuosprendį, A. Trapsas iš tikrųjų nusižudo.

Nereikia lakios vaizduotės, kad suprastume, kaip prieš pusšimtį metų ši moralės ir sąžinės drama, apipinta paradokso ir absurdo elementais, pataikė į sovietinės inteligentijos nuotaikas. Juk jai nuolat reikėjo laviruoti dialoge su sąžine paradoksų ir absurdo epochoje.

J. Juzeliūnas sukūrė efektingą muziką su personažus ir situacijas charakterizuojančiomis temomis ir orkestro instrumentų tembrais. Ekspresyvi muzikos plėtotė artima Leošo Janáčeko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operoms, kurių muzikos kalbos šviežumas ir emocijų karštis Rytų Europoje buvo novatoriškumo etalonas, tuo tarpu efektingi medinių pučiamųjų „pliūpsniai“, ritmų šėlsmas ataidėjo iš Igorio Stravinskio partitūrų.

Negana to, kompozitorius rėmėsi tuomet Lietuvoje dar tik vos atėjusios į madą dvylikos tonų sistemos dodekafonijos principais. Kitaip tariant, „Žaidimas“ – savo laiko meno kūrinys tiek literatūriniu, tiek muzikiniu požiūriu.

Šiemet J. Juzeliūno 100-mečio proga „Žaidimas“ grįžta į Vilniaus kongresų rūmus jau ambicingesnio spektaklio pavidalu. Operą iš naujo statys pirmosios premjeros režisierius Nerijus Petrokas. A. Trapso vaidmenį kurs bosas Tadas Girininkas, kitus – Mindaugas Zimkus, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Jovita Vaškevičiūtė ir Lina Dambrauskaitė. Dauguma jų – pirmosios premjeros dalyviai, kaip ir G. Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, prie kurio scenoje prisijungs Kauno valstybinis choras.

Nors prieš 50 metų kurdamas šią operą J. Juzeliūnas net įsivaizduoti negalėjo, tačiau virtualios tikrovės, socialinių tinklų ir kompiuterinių žaidimų eroje „Žaidimas“ tampa paradoksaliai aktualus. Kur atsiduria manasis „aš“, laviruojant tarp paralelinių tikrovių? Ar A. Trapsas nėra šiuolaikinis personažas? Tarkime, visai nykus tipas, įnikęs į socialinius tinklus, susikūręs ten šaunų šmaikštaus, „kieto“ vyruko virtualų įvaizdį, o vakarais iki pamišimo žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, kuriuose, jis, savaime suprantama, superherojus?

J. Juzeliūno opera „Žaidimas“ – gruodžio 10 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Režisierius Nerijus Petrokas.